„Aš Kudirka. pasitikėk genais!" - Klaipedos-r.lt

2018 m. spalio 23 d., antradienis
KLAIPĖDOS RAJONO
SAVIVALDYBĖ

Spausdinti
English
Savivaldybė
Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
01020304050607
08091011121314
15161718192021
22232425262728
29303101020304
Spalis
    2018     
Naujienų
prenumerata

Čia galite užsisakyti naujienas elektroniniu paštu.

Dienos
Mėnesio
Savaitės
Naujienos
„Aš Kudirka. pasitikėk genais!"

„Aukštinti save dėl pavardės? Palikime tai Daktarams. Bet negaliu nepastebėti, kad Vincas Kudirka savu metu užsiėmė muzika, poezija ir publicistika − nejučiomis į tas pačias sritis atitekėjau ir aš. Matyt, tai genai. Todėl ir turiu savo asmeninį šūkį: „Aš Kudirka. Pasitikėk genais.“ Su anuo Kudirka šiek tiek paflirtuoju. Esu paėmęs interviu iš Kudirkos paminklo savivaldybės aikštėje, keliais skirtingais būdais remiksavęs himną,“ – taip kalba Žygimantas Kudirka, talentingas ir nestandartinis kūrėjas bei atlikėjas, su kuriuo  susitiksime gegužės 7 d. 14 val. Gargždų kultūros centre.

Labai kviečiami žiniasklaidos atstovai, kalbininkai, bibliotekininkai, knygyno ir spaustuvių darbuotojai ir mokiniai − visi, kas myli ir  gerbia spaudą, laisvą žodį, lietuvių kalbą, knygą. Taip pat ir muziką!

Ypač mokinius kartu su mokytojais kviečiame registruotis į kūrybines dirbtuves, vyksiančias renginio metu, el. paštu daiva.beliokaite@klaipedos-r.lt, tel. 8640 20 498 iki gegužės 3 d.

Ženkime į naują šimtmetį įkvėpti vieno didžiausio ir svarbiausio Tautinio atgimimo šauklių Vinco Kudirkos ainiu Žygimantu Kudirka!    

Su Žygimantu Kudirka kalbasi Daiva Beliokaitė, Klaipėdos rajono savivaldybės Ryšių su visuomene skyriaus vedėja.

Pasikviesti Jus į Klaipėdos rajoną prieš pat Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną paskatino tai, kad  spauda, ir kalba, ir knyga Jums artima, − tai ir hobis, ir darbas, ir pramoga. Jūs esate ir tekstų kūrėjas, dirbantis spaudoje,  televizijoje, reklamos agentūrose, esate lituanistas,  neseniai išleidęs knygą. Pas mus Jūs ir kalbėsite, ir skaitysite, gyvai leisite garso efektus ir netgi įtrauksite publiką kurti kartu! Kaip tiek kūrybinių galių telpa Jumyse ir dera tarpusavyje?

Na taip − knyga, kalba, muzika − šie dalykai yra labiau susiję, nei galėtų pasirodyti. Reklamos, kino ar net kompiuterinių žaidimų scenarijai − visa tai yra tas pats tekstas. Ir negalvokime, kad rašytojai sėdi vien rūsiuose prie žvakės šviesos ir rašo plunksna. Šiuolaikinis rašytojas kone privalo sekti socialinius tinklus, lankytis galerijose, baruose ir klubuose − juk ten žmonės kalba ir taip priartina jį prie realaus gyvenimo, užpildo autorių turiniu. Dar įdomiau, kad galima atrasti ir šiuolaikinių, ne tokių įprastų kūrybos formų - autorius gali rašyti ne pats, o sukurti aplinkybes, kad rašytų kiti ir juos sukompiliuoti - savotiškai crowdsourcint’i tekstą. Tai būtų tokia „sutelktinė“ arba „kolektyvinė“ kūryba. Šiuos metodus išbandysime ir dirbtuvių metu. Tam esu sukūręs ir specialias kompiuterines programėles, kuriomis kurti tą patį tekstą gali keli skirtingi žmonės vienu metu.

Studijavote lietuvių kalbą ir literatūrą, − kokia literatūra Jus traukė, kodėl? Ir kada Jūsų gyvenime atsirado netradicinė poezija?

Turėjau tam potraukį visada. Bet mane visuomet labiau traukė ne programinė literatūra, o fantastikos, siaubo romanai. Vėliau − radikali, maišto, uždrausta literatūra. Rašyt anksčiau bandžiau prozą, o darbuose − publicistiką. Vėliau (matyt, interneto įtaka) visur tekstai ėmė trumpėti. Ėmiau domėtis poezija ir reklaminiais tekstais.  Taigi teoriškai galima sakyti, kad poezija mane sudomino internetas.

Couderc > Kuderk> Kuderka > Kudyrka > Kuderkevicz > Kuderkowicz > Kuderkevičia > Kudyrkewicz > Kudirkewiczius > Kuderko > Kudirko > Kudirka. Tokį pavardės evoliucijos pateikimą radau Jūsų knygoje. Tai pirmiausia buvote švelnus ir žalias lituanistas poetas, kaip ta pievelė? Juk, kaip pats rašote,  provansalų senojoje kalboje couderc reiškia „pievelė“.

Na jau ne! Buvau gana radikalus lituanistas. Bet pievelė, tikiuosi, kad mano charakteryje išliks amžinai. Aš pievelę laikau tokia nerūpestinga nuotaika, mėginimu į dalykus nežiūrėti pernelyg rimtai. Savotiškas lengvabūdiškumas ir šokis per gyvenimą. Tik esant tokiai nuotaikai gali gimti kažkas įkvepiančio.  Norėčiau sugriauti kenčiančio kūrėjo mitą. Tokie kuriantieji dažniausiai būna labai kompleksuoti, tulžingi ir pernelyg  nusivylę kitais ir pernelyg susižavėję savimi.

O Jūs visada žinojote, kad esate mūsų Lietuvos šviesuolio Vinco Kudirkos, palikuonis? Tai nevertė besimokant, bestudijuojant, bedirbant, o ir dabar... ar tai nevertė kažkaip imti pūstis, save aukštinti, o gal atvirkščiai − tai labai įpareigojo ir vertė jaustis esantį prastesnį? Ir dar... gal ieškojote įkvėpimo ano Kudirkos epochoje? Gal bandėte kokių įdėjų prikelti ar kokių motyvų pasiimti? Lyg ir perdirbote Vinco Kudirkos sukurtą himną.

Spaudimo nejaučiau, nes jį patiria nebent tie, kieno tėvai (o ne proseneliai) yra įžymybės, tai jiems sudėtinga išlipti iš tėvų metamo šešėlio. Aukštinti save dėl pavardės? Palikime tai Daktarams. Bet negaliu nepastebėti, kad Vincas savu metu užsiėmė muzika, poezija ir publicistika − nejučiomis į tas pačias sritis atitekėjau ir aš. Matyt, tai genai. Todėl ir turiu savo asmeninį šūkį: „Aš Kudirka. Pasitikėk genais.“

O dabar su anuo Kudirka šiek tiek paflirtuoju. Esu paėmęs interviu iš Kudirkos paminklo savivaldybės aikštėje, keliais skirtingais būdais remiksavęs himną. Apskritai pradedu domėtis ir kitais kudirkomis, neturėtų pasaulis atsiminti vieno vienintelio Vinco. Pavyzdžiui, vienas išleido žargono ir keiksmažodžių žodyną, kitas yra eksperimentinės elektroninės muzikos kompozitorius, dar vienas šaltojo karo metais įsibėgėjo ir iš sovietų laivo peršoko pas amerikiečius!

Taigi, kūrėte ir kuriate poeziją, o  muzika atsirado kartu, žalioj jaunystėje, ar truputį vėliau? Neužteko eiles tik skaityti? Kokia Jūsų muzika? Kokie albumai išleisti?

Muzika domėjausi nuo mažens. Turėjau krūvas techno, reivo, hardcore, speed garage kasečių, miksavau perdirbtu „Elfa“ magnetofonu, semplavau savo motiną, įrašinėjau DJ Saga ir Rimo Šapausko radijo laidą „Miksas“, klasėje rinkau muzikos „Top20“ ir leidau piratines kasetes.

Visgi įvairūs žanrai darė įtaką ir kažkodėl tapau ne didžėjumi, o vokalistu. Galbūt būtent dėl tos traukos tekstui. Bet ir pačios muzikos kūrimo procesą stengiuosi kontroliuoti, jame dalyvauti.

Mano muzika neturi žanro, stengiuosi ar bent jau tikiuosi atrasti kažką naujo, dar nepavadinto. Joje galima rasti ir tos pačios elektroninės muzikos iš kasečių, ir repo įtakų.

Išleistų albumų sąrašas yra toks: ANTIMATERIJA (2006), PASKUTINIS REPO ALBUMAS (2013), PIURĖ FUTURE (2014), #UZGROTU (2015), POMIRTINIS (2016), DDVVIIGGUUBBAASS (2017)

Slemas yra balso poezija, skirta ne tiek skaityti, kiek klausytis gyvai – tiesiai iš autoriaus lūpų. Kodėl būtent slemas Jus patraukė? Kas buvo tas, kas įtraukė? Žmogus, įvykis ar kas?

Man visuomet atrodė, kad poezija tokia turi būti − gyva, iššaukianti, provokuojanti. Netgi atrodo, kad ji visuomet tokia ir buvo. Skaitydami seniai parašytus kūrinius galvojame, kad jie suglostyti. Bet savu metu jie lygiai taip pat stebino − tik žmonės buvo kitokie. Dabar mus kur kas sunkiau šokiruoti. Viename renginyje man pačiam pasakė, kad tai ką rašau − yra slemas. Ir tokiu būdu per daug metų susipažinau su krūva bendraminčių tiek čia, tiek užsienyje. O iš slemo autorių visuomet patiko afropankas Saul Williams (be kita ko, jis kuria ir nuostabią muziką).

Dažnai poetai skaito savo poeziją labai monotoniškai ir nuobodžiai, aktoriai dažnai tarsi persitengia, skaito pernelyg teatrališkai. Tai slemo skaitymas gal kaip koks trečiasis variantas? Kuo jis įdomus?

Tiesa, slemas neturi teatro scenos patoso (modernus teatras to irgi kratosi) ir poezijos skaitymų rimties. Scena čia tampa paprasčiausia pakyla kokiame bare, o poetais − pankai, fotografai, muzikantai ar kiti normų neatitinkantys autoriai, dalis kurių galbūt rašo tik į stalčių. Slemas yra žaidimas, kurį žaisti gali visi − ir profesionalai, ir tik pradedantys. Kartu.

Slemo poezija netgi įtraukta į mokyklų programas, slemas neatsirado šiandien, jo pradininkas amerikietis Markas Smithas jau pagyvenęs žmogus, slemas tikrai nėra naujas šių dienų reiškinys, bet vis dėlto daug kas šios poezijos formos nežino?

Na džiaugiuosi, kad mūsų gan nedidelio rato veikla jau randa kelių ir į mokyklų programas. Juk mes patys tuo pradėjome domėtis ne taip jau seniai. Nenuostabu, kad ne visi dar žino šį reiškinį. Ne visiems jis privalo ir patikti. Bet slemas padeda suprasti, kuo literatūra yra patraukli ir kad ji irgi gali būti „tūsas“.

Donelaitį žino visi. Bet ar skaito?

O Mark’ą Smith’ą yra tekę sutikti. Jis vis dar gyvas ir gyvastingas.

Jūs esate išleidęs slemo poezijos knygą „XXI amžiaus KUDIRKA“ (beje, labai gražiai išleista knyga), o štai Markas Smithas leidžia tik CD, nes nenori pamesti raiškos sluoksnio. Slemo išraiška, kaip suprantu, yra Jūsų eilėraščių interaktyvumas, literatūriniai remiksai, neįprastų grafinių formų ir turinio tekstai. Bet, regis, ir to neužtenka. Jūs rašote eiles pagal automobilių numerius, kalbatės su dirbtiniu intelektu. Rašo ir Jūsų katė. Atrodo, kad tai tarsi Jūsų vaizduotės žaidimai.

Literatūra ir yra vaizduotės žaidimai. Vienas žmogus, pasitelkdamas knygą (ar kompaktinį diską, ar gyvą balsą) kuria paveikslėlius kito žmogaus galvoje! Tai neįtikėtina.

Knygos nelaikyčiau slemo poezijos knyga, nors joje yra dalis tekstų skaitytų ir slemo scenoje. Tai - interaktyvios poezijos knyga.

O kalbant apie neįprastas poezijos formas − man tai atrodo labai įprasta ir natūralu. Pats pirmas eilėraštis, kurį parašiau, buvo grįstas perspėjimų ant cigarečių pakelių tekstais. Po tokios pradžios − įprasto, klasikinės formos eilėraščio vargiai iš manęs būtų galima tikėtis.

Noriu grįžti prie kalbos. Gal taip rašydamas ir kurdamas dainas taip keistai bandote parodyti, kokia  lietuvių kalba plastiška, lanksti ir kad lietuviški žodžiai gali būti lyg koks plastilinas, iš kurio gali ką nori minkyti. Ji tarsi kūrybos medžiaga.

Literatūrinė kalba dažnai yra perdėtai puošni, o vartojami žodžiai kartais yra ...  nebevartojami. Man pati kalba skamba labai smagiai, tik reikia rinktis tam tikrus žodžius ir dėlioti juos tam tikra seka, tam tikru būdu, kad neužplūstų gėdos jausmas. Kažkur yra tas aukso vidurys, nes tiek pabrėžtinai norminė kalba žinių laidose, tiek svetimybėmis pripildytas slengas tą gėdos jausmą sukelia. Man rodos, mes tiek trumpai naudojamės savo kalba, kad dar ne visai išmokome ja kalbėti ir kurti estetiškai.

Jūs kuriate lietuviškai... Kaip Jums atrodo, kodėl jaunimas kartais gėdijasi savo kalbos, kuria grupes angliškais pavadinimais, kuria dainas angliškais žodžiais,  pagyvenę porą mėnesių angliakalbėje šaly ima  neva su akcentu kalbėti, kavinėms, parduotuvėms suteikia angliškus pavadinimus, nors jokių ryšių su užsieniu neturi. Man atrodo, kad tai kažkoks nesusipratimas, savigarbos stoka, o gal... mažai mes vartojame įvairių žodžių, mažai skaitome knygų, nevartome žodynų, kalba tikrai tarsi suliesėjusi ir žmonės nežino, kur tų gerų žodžių ieškoti, kaip tą savo kalbą išnaudoti, panaudoti kūryboje.

Tokiais atvejais išsitraukiu Zemkausko pavyzdį, kai garsindamas „Sopranus“, jis ima kalbėti „kietai“, bet ne grubiai. Keikiasi grubiai, bet ne rusiškai. Angliškai iš pažiūros skamba geriau. Lietuvių kalbą galima pralaužti, bet galbūt žmones atbaido ta perdėtai norminė kalba televizijose − taip niekas kalbėti nenori. O kaip tada kalbėti?

Kai būnat užsieniuose, ten skaitot slemą, tai kokia kalba skaitot? Lietuviškai?

Užsieniuose dažniausiai skaitau anglų arba dirbtinėmis kalbomis. Kartais kuriu lietuviškai ir verčiu į anglų kalbą. Kartais kuriu anglų kalba ir verčiu į lietuvių. Neturiu įsipareigojimo rašyti vien lietuvių kalba, bet gi tai visiška egzotika − kurti viena seniausių pasaulio kalbų, kuria kalba tik keli milijonai gyventojų pasaulyje. 

Jūs esate tekstų kūrėjas, dirbote spaudoje, kokie jūsų santykiai, jei galima taip pasakyti, su žiniasklaida? Koks požiūris į ją? Dabar dažnai ji smerkiama, neva pernelyg juodai rašo,  bet be jos jau mes kaip ir nebegalim. Ar daug pats skaitote spaudos, kokią skaitote, o gal neskaitote, ar daug jai rašėte, rašote?

Mažokai skaitau spaudos. Nedomina manęs vienadienės naujienos. Skaityčiau žurnalus, jei būtų įdomesnių. Vieną kitą neblogą, beje, galima rasti kavinėse dalijamą nemokamai.

Laikraščiai rašo daug ir dažnai. Jie naujienų išsitraukti turi net tada, kada jų nėra. Ir jų skaitytojas perka juos tik iš inercijos − nėra nuoširdžiai susidomėjęs, kokia tema ar konkrečiu straipsniu.

O štai  žurnalai turi siauresnes temas, jų skaitytojai yra jau atsifiltravę − dažnai perskaito viską nuo pradžių iki galo. Galiausiai ir patys autoriai turi žurnalui paruošti mėnesį, o ne dieną ar savaitę. Taigi ir pats turinys žurnaluose būna turtingesnis.

Taigi esu žurnalų žmogus. Bet, kaip galite matyti kioskų vitrinose, ir žurnalą galima užpildyti sumautai prastais tekstais.

Užpernai Jūs kartu su Lina Marcinonyte laimėjote  sidabrinį „Kanų liūtą“ jaunųjų kūrėjų kategorijoje. „Kanų liūtas“ – tai „Oskaro“ ar „Grammy“ apdovanojimų atitikmuo reklamoje.  Tai reklamos sritis Jums sekas neką blogiau nei tekstų rašymas, slemo poezijos kūrimas ar  avangardinio repo atlikimas?

Visados vienu metu tobulėjau keliose srityse. Negalėjau apsispręsti. Norėjau turėti ir hobį, ir profesiją.  Ir rašyti, ir būti scenoje. Iš to neapsisprendimo buvau labai užimtas žmogus, bet dabar visose srityse jau imu skabyti vaisius. Ačiūdie, nepalūžau eidamas iki esamo taško. Dabar tiek muzikoje, tiek literatūroje, tiek reklamos industrijoje jaučiuosi stiprus ir savarankiškas. Pagaliau.

Ką dar mėgstate veikti? Be koncertų, be poezijų,  be repo, be tekstų ir reklamų, kas dar svarbu?

Santykiai santykiai santykiai. Ir turbūt nėr nieko svarbiau. O kalbant apie laisvalaikį − visi užsiėmimai ir formuoja laisvalaikį. Kuri meną − ir bendrauji su menininkais. Kuri muziką − tave sups muzikantai. Kuri reklamas − tikriausiai pietausi ir kalbėsies su klientu.

Vietoje filmo namuose − naktiniai pasisėdėjimai studijose. Vietoje kalbų apie orą − kalbos apie idėjas. O bent pusėje lankomų diskotekų koncertuoji pats. Taip jau būna.

Mačiau apie Jus parašyta, kad esate scenos ungurys, Mesijus? Kodėl ungurys, kodėl Mesijus? Ką Mesijus gali atnešti Klaipėdos rajonui, kuriame tebėra gajos ir aktualios dviejų etnografinių regionų – Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos sankirtos ir sąsajos? Ar girdėjote, kad save laikome keturių vandenų kraštu, iš kurių viename – mariose – gausu ungurių − ir kad mūsų krašto ženkle atsiveria horizontai viskam – taigi ir netradicinei, pašėlusiai kūrybai? Koks atrodo Jums mūsų kraštas iš sostinės, iš Vilniaus?

Ungurys galiu vadintis, nes nuolatos siekiu mėtyti pėdas ir keisti pavidalus. O gal todėl, kad scenoje gerai jaučiuosi − virstu geresniu savimi.

Mesijus išplaukė iš to, kad norėjosi ryškaus pavadinimo savo ryškiai asmenybei. Na, ir buvo revoliucinis noras viską keisti. Griauti ir statyti iš naujo. Iš kur visa tai? Manau, atsakymas slypi tame, kad muzikantai sau pseudonimus susigalvoja būdami keliolikos metų amžiaus. Bet nesakau, kad maišto dvasia išsigaravo.

Kalbant apie vandenis, tai nėra man svetima tema. Štai su savo naujausiu muzikiniu projektu Vilniaus Energija (kurio pavadinimą su teisininkų pagalba pavyko nusavinti nuo gigantiškos energetikos korporacijos) visai neseniai paviešinome kūrinį apie vandenį ir jo vaizdo klipą. Pasižiūrėkite patys Youtube. Ieškokite Vilniaus Energija - van dance.

O atnešti į regioną galiu Mesijaus prokalbę. Išgirsite, kaip lietuvių kalba gali nuskambėti šiuolaikiškai ir neįprastai, kaip ją galima sulaužyti, ką iš jos naujo galima išlaužti.

 ***

Žygimantas KUDIRKA-Mesijus – įdomi ir labai įvairiapusiška asmenybė. 1987 m. gimimo. Pats yra lituanistas, dirba tekstų kūrėju, reklamos kūrybininku, nemažai yra rašęs spaudoje - žodžiu, dirba su tekstais. Veda kūrybinio rašymo paskaitas. Labai gražiai moka parodyti, kokia lietuvių kalba gali būti įdomi. Nes daugelis jaunimo galvoja, kad lietuvių kalba kurti negalima, ji neturi gerų žodžių ir pan. O jis kaip tik ir rodo mūsų kalbos plastiškumą, kūrybiškumą, kuria  dažniausiai lietuviškai. Daug kuria muzikos, rengia koncertus, išleidęs ne vieną diską. Repas, hiphopas ir kt. jaunatviška muzika. Jis yra vienas iš atliekamosios – slemo – poezijos pradininkų Lietuvoje. Slemas yra balso poezija, skirta ne tiek skaityti, kiek klausytis gyvai – tiesiai iš autoriaus lūpų. Atstovavo Lietuvai Europos slemo poezijos čempionatuose Vokietijoje, Belgijoje, Prancūzijoje, 2014 m. vykusiame čempionate laimėjo pirmąją vietą – tapo geriausiu žanro atstovu Europoje. Poeziją tarsi „miksuoja“ iš garso, vaizdo bei konkrečiosios poezijos elementų. Gavęs ne vieną apdovanojimą užsieny ir Lietuvoje. Išleido autorinę knygą – poezijos rinkinį „XXI a. Kudirka“. Jį sudaro interaktyvūs eilėraščiai, literatūriniai remiksai, interneto poezija, neįprastų grafinių formų ir turinio tekstai. Pernai jam ir Linai Marcinonytei pavyko laimėti sidabrinį „Kanų liūtą“ jaunųjų kūrėjų kategorijoje. „Kanų liūtas“ – tai „Oskaro“ ar „Grammy“apdovanojimų atitikmuo reklamoje.  Žygimantas Kudirka yra  įdomus, jaunatviškas, Vilniuje labai madingas, mėgstamas jaunimo, o ir nestandartinio mąstymo bei polėkio vyresniųjų. Žygimantas Kudirka yra tikrų tikriausias Vinco Kudirkos, Lietuvos himno autoriaus, giminaitis.

 

  

Atgal Spausdinimo versija Archyvas

Komentarus rašyti gali tik prisijungę vartotojai
Prisijungimas
Prisijungimas gyventojams
GYVENTOJŲ PRIĖMIMAS
E. APKLAUSOS
E. PRAŠYMAI (SKUNDAI)
E. KONSULTAVIMAS
E. PASLAUGOS
  Susidūrei su korupcija – pranešk Specialiųjų tyrimų tarnybai (STT) arba numeriu 400 008 apie korupcinius teisės pažeidimus Savivaldybės institucijose ir jai pavaldžiose įstaigose. Užtikrinamas asmens duomenų konfidencialumas.

© Klaipėdos rajono savivaldybė. Visos teisės saugomos.
Cituojant ir kitaip platinant mūsų svetainės informaciją prašome nurodyti šaltinį ir datą.
Sprendimas: IDAMAS

Klaipėdos g. 2 LT-96130 Gargždai, savivaldybe@klaipedos-r.lt ,
tel. (8 46) 47 20 25, faks. (8 46) 47 20 05. Biudžetinė įstaiga, įstaigos kodas 188773688.
Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre.