Apie jūrinį erelį

Jūrinis erelis (Haliaeetus albicilla) yra vienas didžiausių Eurazijos vidutinių ir šiaurinių platumų dieninių plėšriųjų paukščių. Kūno ilgis – 69–92 cm; patinų kūno masė – apie 4100 g, patelių – 5500 g; išskleistų sparnų tarpugalis siekia 200–245 cm. Rūšis saugoma nacionaliniu ir tarptautiniu lygiu: įtraukta į Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą, Berno konvencijos II ir Bonos konvencijos I priedus bei Europos Sąjungos Paukščių direktyvos I priedą. Paplitimo arealas driekiasi nuo Japonijos, Kamčiatkos ir Beringo sąsiaurio per šiaurinę Palearktiką iki Neoarktinės zonos Grenlandijoje. Šiaurėje nuo Barenco jūros arealas tęsiasi į pietus iki Kroatijos, Kaspijos jūros ir 30°–40° šiaurės platumos ties Ramiuoju vandenynu. Lietuva yra pietvakarinėje pasaulinio rūšies arealo dalyje. Priklausomai nuo geografinės vietovės, suaugę paukščiai gali būti sėslūs arba migruojantys, jauniems paukščiams būdingos sezoninės klajonės. Lietuvoje suaugę paukščiai yra sėslūs, įprastai prie lizdaviečių laikosi ne tik veisimosi, bet ir rudens bei žiemos metu. Veisiasi prie tinkamų mitybai, didesnių vandens telkinių. Naujausiu vertinimu Lietuvoje perinti populiacija sudaro 230–250 porų. Gausėjant rūšies populiacijai bei šiltėjant žiemoms išaugo ir mūsų šalyje žiemojančių erelių skaičius – 500–700 įvairių amžiaus grupių individų.

Lietuvoje jūrinių erelių pradėjo gausėti nuo praeito šimtmečio pabaigos. Tuo metu prasidėjęs jūrinių erelių apsaugos pakilimas Europos šalyse, ypač Šiaurės šalyse, netrukus davė teigiamą rezultatą. Jūrinių erelių skaičiaus padidėjimas stebėtas daugelyje Europos šalių. Padidėjus paukščių populiacijoms kaimyninėse šalyse, jūriniai ereliai ėmė vis dažniau lankytis ir Lietuvoje. Pirmieji šalyje lizdai rasti 1987 m. Šių erelių populiacijos mažėjimą lėmė įvairios priežastys. XIX amžiuje jūriniai ereliai buvo dažnai sutinkami paukščiai ir daug kur perėjo. Tačiau XX amžiaus pradžioje jūriniai ereliai, kaip ir visi plėšrieji paukščiai, tapo žmogaus priešais. Jie buvo šaudomi, gaudomi įvairiais spąstais, nuodijami, ardomi jų lizdai. Maždaug apie XX a. vidurį buvo uždrausta naikinti plėšriuosius paukščius. Daug žalos plėšriesiems paukščiams, o tame tarpe ir jūriniams ereliams padarė ir cheminiai teršalai (pesticidai), su grobiu patekę į erelių organizmą. Paukščiai žūdavo net nesulaukę brandos amžiaus. Išlikę ereliai dėdavo kiaušinius, kurių lukštai buvo tokie ploni, kad patys paukščiai juos sutrypdavo, kiaušiniuose žūdavo embrionai arba kiaušiniai būdavo neapvaisinti. Šiais laikais nemažai jūrinių erelių žūsta atsitrenkę į aukštos įtampos elektros laidus, apsinuodiję švinu, susidūrę su transporto priemonėmis ar vėjo jėgainėmis. Įlgalaikių tyrimų Lietuvoje duomenimis, dauguma jūrinių erelių žūčių yra susiję su žmogaus veikla, o pagrindinė priežastis – elektros iškrova, kuomet paukščiai žūva nutrenkti elektros srovės ar dėl traumų atsitrenkus į laidus.

Jūriniai ereliai Klaipėdos rajone!

Jūrinių erelių stebėsena ir šios rūšies apsaugos darbai Lietuvoje vyksta jau daugiau nei du dešimtmečius. Darbai atskirais etapais vyko visoje šalies teritorijoje, o šiuo metu vyksta tam tikruose regionuose. Lauko darbų metų vykdoma jūrinių erelių stebėsena, sankaupų apskaitos, vykdoma natūralių lizdų paieškos, organizuojama jų apsauga. Duomenys apie aptiktus lizdus įvedami į Aplinkos ministerijos saugomų buveinių, gyvūnų ir augalų rūšių registravimo informacinę sistemą, o taip pat atskirai lizdaviečių apsauga derinama su miškininkais, kad šie paukščiai netrukdomi galėtų perėti ir auginti jauniklius. Per šį laikotarpį šalies teritorijoje iškelta per 120 dirbtinių lizdų šiems paukščiams, dalis jų vėliau suremontuota. Pagal tarptautinę programą spalvotais žiedais apžieduota per 1000 jūrinių erelių jauniklių. Dalyvauta ne vienoje akcijoje gelbstint sužeistus erelius ar iš lizdų iškritusius jauniklius. Daug dėmesio skirta visuomenės švietimui, rengtos paskaitos, seminarai, mokymai, ekskursijos, parašyti moksliniai ir populiarūs straipsniai. Įrengti informaciniai stendai Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejuje, Lietuvos zoologijos sode, Ventės rago ornitologinėje stotyje.

Klaipėdos rajono savivaldybės teritorija nusidriekusi palei Kuršių marias ir Baltijos jūrą, kur yra palankios sąlygos jūriniams ereliams veistis bei apsistoti sezoninių migracijų metu. Šiame regione jūriniai ereliai yra sutinkami ištisus metus. Kiek daugiau jaunų, nesubrendusių erelių, o taip pat ir suaugusių paukščių yra sutinkama migracijų metu – rudenį bei pavasarį, tačiau nemažai paukščių pasilieka žiemoti prie Kuršių marių, Klaipėdos kanalo ar pajūryje. Šiose vietose ereliai yra sutinkami ir veisimosi metu, o kelios jų poros kasmet peri aplinkiniuose miškuose. Jūriniai ereliai yra pamėgę nuošalius pamario miškus, kurie nusidriekę nuo Klaipėdos iki pat Svencelės aukštapelkės. Kliošių miškas, Tyrų ir Svencelės pelkės su aplinkiniais miškais nuo seno yra pamėgti jūrinių erelių. Dar 1988 metais šiose vietose aptikta pirmoji erelių lizdavietė. Čia kelios paukščių poros peri iki šiol. Per daugiau nei du dešmtmečius rajono teritorijoje pavyko aptikti septyniolika natūralių šių paukščių lizdų, kurių dauguma jau išbyrėję ar išvirtę su medžiais. Darbų metu buvo iškelti keturi dirbtiniai lizdai skirti šiems retiems, bet sėkmingai mūsų šalyje atsikuriantiems plėšriesiems paukščiams. Jūriniai ereliai pastoviai sutinkami ir kitose rajono vietose, kuriose yra palankios sąlygos jiems veistis bei maitintis. Pastaraisiais metais rajone yra stebimos 4–5 jūrinių erelių poros. Šiais metais pavyko aptikti naują erelių lizdą, o žinomos erelių poros buvo užėmę savo senąsias lizdavietes. Dvi iš stebėtų erelių porų perėjo sėkmingai ir išaugino tris jauniklius. Už pagalbą vykdant erelių lizdaviečių stebėseną padėka Sauliui Lileikiui bei Sauliui Rumbučiui.

Prie daugiamečių šių erelių tyrimų, stebėsenos bei apsaugos prisidėjo ir Klaipėdos rajono savivaldybė, kurios parama labai svarbi atliekant šiuos sunkius, bet prasmingus darbus. 

Ornitologo Deivio Dementavičiaus informacija ir nuotraukos