Baigiantis Lietuvių kalbos dienų sostinės renginiams paprašėme atsakyti į keletą klausimų valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkės Violetos Meiliūnaitės.

Kokie Jūsų pirmieji įspūdžiai pirmininkaujant Lietuvių kalbos komisijai? Ar, Jūsų nuomone, kalba užtektinai apsaugota teisės aktais ir mūsų tautos, visuomenės sąmoningumu?

Įspūdžių daug. Labai įvairių. Lietuvių kalba niekuomet nebuvo tik susikalbėjimo priemonė. Ji kur kas daugiau – ir tapatybė, ir valstybingumas, ir laisvė. Prisiminkime, kaip skaudžiai lietuvių širdis sužeidė spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas antroje XIX a. pusėje. Jei žiūrėtume formaliai, manau, kad teisinio reglamentavimo pakanka, tik jį reikia atnaujinti. O dėl sąmoningumo… kartais jo pristinga. Labai svarbu ugdyti suvokimą, kad lietuvių kalba turi ne tik objektyviąją vertę. Svarbi ir pridėtinė šios kalbos vertė. Juk ji spinduliuoja savumą, saugumą, išskirtinumą pasaulyje… Šie dalykai labai svarbūs, bet kyla iš tautos savivertės. Matome daug kalbų apie lietuvių kalbos saugojimą, bet argi nevertėtų kalbėti apie lietuvio savivertės stiprinimą? Manau, kad ugdomas savivertės pajautimas gerokai pastiprintų lietuvių kalbos pozicijas.

Šiemet ir Klaipėdos krašto metai – koks, Jūsų nuomone, Klaipėdos krašto istorinis indėlis, kovojant už lietuvių kalbos teises ir puoselėjant lietuvių kalbą?

Klaipėdos kraštas turi išskirtinę istoriją. Turtingą ir kartu skaudžią. Visa Lietuva galėtų iš jos pasimokyti atkaklumo, tikslingumo ir tvirtybės. Kartu ir gyvybingumo. Lietuvių kalba visuomet buvo rišamoji Lietuvos medžiaga. O Klaipėdos krašto tarmė tikrai gali būti laikoma išskirtiniu visos Lietuvos akcentu. Atsigaunanti šišioniškių tarmė puikus pavyzdys, kiek daug kalbai gali padėti neabejingi ir veiklūs žmonės.

Kaip mes, skirtingų Lietuvos regionų žmonės, turėtume įvertinti ir saugoti savo krašto unikalumą per istorinę atmintį, kuri neatsiejama ir nuo kalbos kelio?

Turiu labai paprastą receptą – domėtis, vartoti ir skleisti. Išmanydami kultūrinę savo krašto specifiką galime ja dalytis su aplinkiniais. Juk kultūra yra ne tik muzika ir teatras, čia telpa ir kalbos bruožai (kiek daug vėjų pavadinimų galime perimti iš vakarų Lietuvos gyventojų!), ir apranga (delmonai jau betampą stiliaus akcentu ne tik Klaipėdos krašte), ir kulinarinis paveldas (juk pirmokas ir antrokas šiaurės rytų Lietuvoje visai ne apie mokyklą kalbėtų)…

Šiemet Gargždai – Lietuvių kalbos dienų sostinė, stengėmės apie kalbą kalbėti įvairiomis formomis – per raiškų žodį, muziką, šokį, kiną… Jūs dalyvaujate ir kituose Lietuvių kalbos dienoms skirtuose renginiuose visoje Lietuvoje. Ar juntate visuomenės poreikį išlaikyti kalbą turtingą, taisyklingą ir savitą?

Visuomenė domisi kalba. Yra jos atžvilgiu labai jautri. Be to, lietuviai tikrai nestokoja kompetencijos. Prisiminkite, juk ir patys iš kalbos esate nustatę pašnekovo kilmės vietą. Mokame skaityti įvairius tekstus, puikiai kuriame tekstus, prisiderindami prie aplinkybių (vienaip kalbame su draugais, kitaip – gindami mokslo darbus).

Grįšiu prie savivertės. Stiprindami lietuvių savivertę skatintume juos vartoti lietuvių kalbą visose gyvenimo srityse. Nematau geresnio būdo kalbai saugoti kaip jos vartojimo plėtra. Čia didelė atsakomybės dalis kliūva ir populiariems žmonėms, kurių polinkiai ir kalbėsenos ypatybės daro didžiulę įtaką. Labai džiaugiuosi, kad yra Lietuvoje gyvenančių užsieniečių, kurie mokosi ir išmoksta kalbėti lietuviškai. Juk tai irgi prisideda prie lietuvių kalbos plėtros ir išsaugojimo.

Konstitucinis lietuvių kalbos įstatymas vis dar nepatvirtintas. Kokios, Jūsų nuomone, svarbiausios nuostatos jame turėtų būti, kurios būtų vertos konstitucinio įtvirtinimo?

Turime Valstybinės kalbos įstatymą, patvirtintą dar 1995 metais. Žinoma, per tiek laiko gerokai pasikeitė ir gyvenimo realijos, ir lietuvių kalbos vartojimo sritys. Tad naujo įstatymo reikia. Mano galva, jis turi garantuoti lietuvių kalbos vartojimą visose gyvenimo srityse, galimybę gauti išsilavinimą ir aptarnavimą lietuviškai. Dažnai sakoma, kad anglų ar kitos kalbos palengvina integraciją, skatina verslą ir pan. Sutinku, kad mokėti kitas kalbas tikrai verta. Tačiau turime būti tikri, kad Lietuvoje visose srityse pirmoji kalba yra lietuvių.

Gal turite receptą, kaip lietuvių kalbos mokytis sėkmingai visą gyvenimą?

Mano galva, reikia gyventi lietuvių kalboje (skaityti, kalbėti, rašyti), padėti jai prisitaikyti prie besikeičiančių gyvenimo aplinkybių. Manau, kad kiekvieno iš mūsų galvose turi būti aiški mintis – KALBĄ KURIU AŠ.

Kalbėjosi Daiva Beliokaitė