Šimtas metų – kupini darbų, džiaugsmų, rūpesčių, šeimos šilumos ir brangių prisiminimų. Rugsėjo 26-ąją šį ypatingą jubiliejų pasitiko Priekulės seniūnijos Kinčių kaimo gyventoja Bronė Mikutienė. Nors metų našta jau apsunkino žingsnius, senolė stebina šviesiu protu, puikia atmintimi ir begaline meile savo namams, kuriuose prabėgo kone visas jos gyvenimas.

Ypatinga gimimo data

Pasveikinti garbingo jubiliejaus sulaukusios Bronės Mikutienės atvyko Klaipėdos rajono savivaldybės vicemerė Violeta Riaukienė, Priekulės seniūnė Daiva Bliūdžiuvienė ir seniūnės patarėja Raimonda Narkienė.

Susirinkusieji pasveikinti šimtametės negalėjo nepastebėti ir vieno gražaus sutapimo. Bronės gimimo data – 1926-09-26. Dukros juokavo, kad galbūt būtent šioje ypatingoje skaičių kombinacijoje ir slypi mamos ilgaamžiškumo paslaptis.

Tačiau žvelgiant į Bronės gyvenimą atrodo, kad tikroji ilgaamžiškumo paslaptis galėtų būti visai kitur – meilėje artimiesiems, darbštume, rūpestyje kitais ir stipriame ryšyje su gimtaisiais namais.

Kartu su vyru Bronė užaugino penkis vaikus – tris dukras ir du sūnus. Šiandien ją džiugina ir  devyni anūkai, proanūkiai ir vienas proproanūkis. Didelė šeima – neabejotinai vienas didžiausių ilgaamžės gyvenimo turtų.

Namai, kuriuose telpa visas gyvenimas

Kinčių kaime Bronė su vyru praleido beveik aštuonis dešimtmečius. Čia kūrė šeimą, augino vaikus, dirbo, džiaugėsi ir išgyveno sunkesnes dienas. Prieš penkiolika metų netekusi sutuoktinio, moteris liko gyventi savo namuose. Ir iki šiol jie jai – pati brangiausia vieta pasaulyje.

Kaip stipriai mama prisirišusi prie savo namų, dukros dar kartą įsitikino praėjusių metų kalėdiniu laikotarpiu. Viena jų, norėdama, kad mama šventes praleistų apsupta artimųjų, parsivežė ją pas save. Tačiau net ir būdama saugioje, jaukioje aplinkoje Bronė mintimis vis grįždavo namo. Jai rūpėjo, ar užrakintos durys, ar išjungta šviesa, ar viskas palikta tvarkingai.

Tuomet dukros suprato vieną labai svarbų dalyką – mamai ramybę suteikia ne vien artimųjų buvimas šalia, bet ir savi namai, kuriuose pažįstamas kiekvienas kampelis, kuriuose tiek prisiminimų ir nugyvento gyvenimo ženklų. Todėl, kol tik įmanoma, jos stengiasi gerbti mamos norą likti ten, kur jos širdžiai gera.

Nors Bronė gyvena viena, vieniša ji tikrai nėra. Kasdien ją aplanko vaikai, pagalbą suteikia socialinė darbuotoja. Kaip sekasi ilgaamžei, vis užsuka pasižiūrėti ir šalia gyvenantis nuomininkas.

Darbščių rankų šiluma – visai šeimai

Bronės gyvenimas neatsiejamas nuo darbo. Kadaise šeima laikė karves, augino žąsis, antis, o pati moteris ilgus metus rinkdavo pieną iš aplinkinių gyventojų ir veždavo jį į Dituvą.

Tačiau net ir po darbų Bronės rankos retai kada ilsėdavosi. Ji labai mėgo megzti. Dar prieš trejus metus virbalai buvo nuolatiniai jos palydovai, o visa gausi šeima džiaugdavosi močiutės numegztomis šiltomis kojinėmis.

Šiandien megzti Bronė jau nebegali, tačiau rūpestis savaisiais niekur nedingo. Nors dėl skaudančių sąnarių jai sunku vaikščioti, senolės protas išliko stebėtinai šviesus. Ji puikiai prisimena praeities įvykius, o kartais net pati vaikams primena tai, ką šie būna pamiršę.

Dabar vienas mėgstamiausių jos užsiėmimų – klausytis radijo. Bronė taip pat labai mėgsta būti lauke, džiaugtis savo kiemu ir aplinka. Ypatingą vietą jos širdyje užima mylimas šuniukas – ištikimas kasdienybės draugas, teikiantis džiaugsmo ir jaukumo.