Kai kalbos vartotojai (t. y. mes visi) pykstame ant kalbininkų, kad jie primeta tam tikrus naujadarus, terminus ar pan., reiktų atkreipti dėmesį, kas parašyta dar 2010 m. gegužės 27 d. protokoliniu nutarimu Nr. PN-4 Valstybinės lietuvių kalbos komisijos patvirtintų Rekomendacijų dėl svetimžodžių vartojimo teikimo principų įvadinėje dalyje: Valstybinės lietuvių kalbos komisijos rekomendacijos dėl svetimžodžių vartojimo rengiamos nuolat, atsižvelgiant į lietuvių kalbos vartotojų poreikius. Rekomendacijomis siekiama kelių tikslų: skatinti lietuvių kalbos vartotojus kurti savus žodžius naujiems gyvenimo reiškiniams įvardyti, kuo plačiau ir sparčiau skleisti informaciją apie turimus svetimžodžių atitikmenis arba kalbos vartotojų sukurtus jų pakaitus, parodyti, kaip taisyklingai rašytini ir kirčiuotini tie žodžiai, kurie pagal dabartinius vartosenos polinkius laikytini naujaisiais skoliniais.

Taigi, jei į vartoseną ateina naujų žodžių, nieks neliepia jų keisti visai kitokiais lietuviškais žodžiais, pakanka juos adaptuoti, t. y. pritaikyti prie lietuviško tarimo ir rašybos – vėlgi, kad tam pačiam vartotojui būtų patogiau.

Vieni iš labiausiai plintančių naujųjų skolinių – patiekalų pavadinimai, kurie į restoranus, barus, o galiausiai ir mūsų virtuves atkeliauja su pačiais patiekalais. Kartais kas nors (nebūtinai kalbininkai) pasiūlo kitokį pavadinimą, kartais netgi būna, kad jis prigyja, bet juk niekas nedraudžia vartoti ir autentiško pavadinimo, tik pritaikyto prie mūsų kalbos dėsnių, pavyzdžiui, carpaccio (beje, pavadinimas siejamas su italų tapytojo Vittore Carpaccio pavarde – aliuzija į jo mėgtą savitą raudoną pigmentą) drąsiai galime vadinti karpaču (žinoma, ir jį linksniuoti), risotto – rizotu (buvo siūlyta vadinti ir daugiaryžiu, ‒ kam patinka, gali ir taip), o Focaccia duonelę vadinkim tiesiog fokačija.

Sekime tęstinį Svetimžodžių atitikmenų sąrašą – ten rasime daug ne vien kulinarijos srities iš svetur atkeliavusių žodžių, kurių originalus tarimas ir rašyba kelia abejonių. 

-db-