Užmaršties tyla ir atminties ženklai

Kodėl turime žinoti ir tyrinėti ne tik rašytojų, bet ir kalbininkų biografijas, jų darbus? Atsakymą galima rasti ilgai neieškojus: būtent kalba yra mūsų valstybės vienas iš kertinių ramsčių, o kalbininkas – žmogus, kaupdamas, nagrinėdamas, sistemindamas kalbos turtus prisideda prie valstybės kūrimo, jos idėjos įprasminimo per kalbą. Jei pažvelgtume plačiau – į jų šeimos, giminės istorijas ir jų pačių pilietinę poziciją mūsų valstybės gyvavimo kritiniais laikotarpiais, atrastume, kad kalbos mokslininko kelias yra esminio pilietinio apsisprendimo ir pasiryžimo kelias, ateinantis iš šeimos ir tėviškės aplinkos – dažnai valstietiškos, užgrūdintos sunkiu darbu, su knygnešišku įskiepiu.

Taigi – jų darbų ir gyvenimų pažinimas gali padėti ir mums tapti labiau pilietiškai ir tautiškai susipratusiems ir pasiryžusiems užimti valstybės gynėjo pozicijas. Kaip tik todėl kalbininkai turi būti vertinami, prisimenami, jų darbai toliau tiriami, tęsiami, iš jų semiamasi patirčių ne tik akademiniu, bet ir mokykliniu lygiu, o viešose erdvėse turėtų rastis atminimo ženklų, kurie skatintų susidomėjimą, gidų su lankytojų grupėmis stabtelėjimą ir pasakojimų klausymąsi.

Gatvė, vedanti prie mokyklos

Iš Klaipėdos rajono kilusiems kalbininkams su jų atminimo įprasminimu yra nevienodai pasisekę, o labiausiai kol kas turbūt Aleksandrui Teodorui Kuršaičiui (1857−1944), Lietuvių raštijos veikėjui, žodynininkui, kraštotyrininkui iš Mažosios Lietuvos pusės, Dituvos (tuomet Ditavos) kaimo. XIX a. viduryje statyta ir autentiškai 2015 m. restauruota Dituvos pagrindinė mokykla mena ne tik Aleksandrą Teodorą, bet ir jo tėvą Gustavą (žymaus spaustuvininko Martyno Šerniaus mokytoją) ir dėdę Liudviką. Abu jie buvo Karaliaučiaus profesoriaus Frydricho Kuršaičio broliai, jo mokslo darbų talkininkai, išugdę Gustavo sūnų, taip pat kalbininku tapusį Aleksandrą Teodorą Kuršaitį. Mokyklos tinklalapyje rašoma, kad Liudvikas Kuršaitis (vok. Ludwig Kurchat) buvo pirmasis žinomas kvalifikuotas šios mokyklos mokytojas, 1851 m. baigęs tuometinę Ylavos (dab. Lenkija) mokytojų seminariją.

Jau porą metų ši mokykla vadinasi Aleksandro Teodoro Kuršaičio vardu, − o prasidėjo nuo mokyklos vadovų ir mokytojo lituanisto Alekso Bagdonavičiaus susidomėjimo, kodėl gatvė, einanti pro mokyklą, vadinasi Kuršaičių. Surengta konferencija, o netrukus mokykla nesunkiai gavo kalbininko vardą.

Baigęs pradinę mokyklą Dituvoje Karaliaučiaus universitete Aleksandras Teodoras studijavo lietuvių, vokiečių ir klasikines kalbas, tapo plačių interesų profesoriumi kalbininku, visokeriopai puoselėjusiu lietuvybę, kurio didžiausias darbas, baigtas jau sūnaus Armino − 4 tomų „Lietuvių–vokiečių žodynas“ („Litauisch-deutsches Wörterbuch. Thesaurus linguae Lituanicae“), išleistas 1968–1973 m. Giotingene. A. T. Kuršaitis savo dėdės žodynų medžiagą papildė sukauptais leksikos turtais, rinktais iš gyvosios kalbos, kitų žodynų, įvairių raštų ir periodinių leidinių. Įdėjo ir tikrinius vardus, įterpė etnografinių ir kitų pastabų. Žodyno tekstas kirčiuotas. Dabartiniam mokslui ypač reikšminga žodyno leksikos dalis, atspindinti Mažosios Lietuvos lietuvių kalbą. Kuršaičio žodynas puikiai papildo Didįjį lietuvių kalbos žodyną, parengtą Lietuvoje.

Dituvos kaimo evangelikų liuteronų pirmosiose senosiose kapinėse palaidotas Liudvikas Kuršaitis (1821–1876). Pavadinus mokyklą jo sūnėno vardu, kilo susidomėjimas Kuršaičiais ir šiuo metu kapinės, buvusios labai apleistos, tvarkomos Priekulės seniūnijos, o Liudviko Kuršaičio kryžius, kuriame, kaip ir įprasta liuteroniškajai tradicijai, įrašyta ir velionio profesija – „Der Lehrer“ – mokytojas, daugiau nei 20 metų tūnojęs Agluonėnų etnografinės sodybos patalpose, tuo metu siekiant apsaugoti nuo vandalų, vėl parkeliaus į savo vietą.

Domas Kaunas Aleksandrą Kuršaitį apibūdina kaip darbštų pedagogą, visuomenininką ir kultūros puoselėtoją, Pirmojo pasaulinio karo keliais ėjusį su lietuvių kalbos žodyno kartoteka kuprinėje.

„Kol gyvena lietuviškai kalbanti tauta, tol skambės Kuršaičių giminės vardas“, – apie Mažosios Lietuvos kalbininkų reikšmę yra pasakęs prof. Juozas Balčikonis.

„Kad Nacionalinė biblioteka įsigijo Aleksandro Kuršaičio archyvą, yra didelė sėkmė, – įvertino Nacionalinės bibliotekos tyrėja prof. dr. Jolanta Zabarskaitė. – Aleksandras Kuršaitis yra viena reikšmingiausių lituanistinių figūrų.“

Gatvė, nevedanti prie nežinomo kapo

Ką žinome ir kaip turėtume iš naujo atrasti žodynininką ir kruopštų, perspektyvų mokslininką Aleksandrą Lengviną (1907−1940)? Pirmuosius jo žingsnius į gyvenimą atmena gimtieji Girininkai, Brožių (Stirbių k., Veivìržėnų vlsč.) pradinė mokykla.

Aldonas Pupkis iš turimų skelbtų šaltinių ir naujai surastų archyvinių dokumentų rekonstruoja Aleksandro Lengvino veiklą Lietuvių kalbos žodyno redakcijoje. Aleksandras Lengvinas nusipelno būti plačiau apžvelgtas lietuvių kalbotyros ir leksikografijos istorijoje kaip vienas iš didžiojo žodyno I ir II tomų autorių, žodžių rinkėjas, perspektyvus lietuvių kalbos tyrėjas. Žodyno redaktorius Balčikonis I tomo prakalboje jį yra pavadinęs „vienu iš pirmųjų ir geriausių bendradarbių“ ir apgailestavęs, kad nesulaukė žodyno I tomo „pasirodymo dienos, tačiau jis paliko savo nuopelnų nenykstantį paminklą, pažymėtą trimis mažomis raidėmis Grg – prie žodžių, kuriuos jis dirbdamas redakcijoj per vakacijas ir kitomis progomis iš savo krašto surinko.

Nurodoma jį rašius žodyno I ir II tomų tekstą, skaičius ir tvarkius jų korektūras, iš gyvosios ir raštų kalbos surinkus nemaža žodžių žodyno kartotekai (iš viso ne mažiau kaip 15 tūkstančių). Spaudoje Lengvinas pirmą kartą didžiojo žodyno istorijoje plačiai apžvelgė žodyno redakcijos darbą, apibūdino žodyno tipą, sandarą ir turinį, įvertino rengiamo darbo reikšmę lietuvių kalbai ir visuomenei. Iškėlė pamatinį redakcijos darbo siekinį – griežtai laikytis kalbos faktų autentiškumo (gyvumo) principo. Bene didžiausias Lengvino nuopelnas bus buvęs tas, kad jis, puikiai mokėdamas gimtąją žemaičių tarmę ir gerai suvokęs jos santykius su bendrine kalba, bus formavęs žodyno redakcijos nuostatas dėl tarminių, ypač žemaičių, žodžių transponavimo principų į bendrinę kalbą. Šiems klausimams buvo skirta Lengvino „Vairo“ žurnale paskelbta Jurgio Talmanto parengtos Daukanto knygos „Lietuvių būdas“ recenzija.

1938 m. Lengvinas tapo Lietuvių kalbos draugijos nariu. Pirmasis straipsnis buvo pastabos dėl Lietuviškosios enciklopedijos vietovardžių, kur buvo apžvelgti vadinamųjų žemaičių dzūkų krašto (Gargždai, Veiviržėnai ir Endriejavas) – vietų vardų pateikimo enciklopedijoje nevienodumai, netikslumai ir aiškios klaidos.

Iš viso Aleksandro Lengvino plunksnai priklauso 7 kalbinės publikacijos, 1933–1938 m. paskelbtos dienraščiuose ir žurnaluose. Jų tematika – bendrinės kalbos ir vietovardžių kultūra, žemaičių žodžių transponavimas į bendrinę kalbą, Lietuvių kalbos žodyno rengimo ir sandaros dalykai ir kt.

1934–1935 m. Lengvinas buvo Vidaus reikalų ministerijos Pavardžių ir vietovardžių komisijos pavardžių tikrintojas, dirbo Žemės vardyno skyriuje. Nuo 1935 m. rudens (rugsėjo mėn.) sugrįžo į Lietuvių kalbos žodyno redakciją ir joje išdirbo iki pat mirties.

Paskutines gyvenimo dienas leisdamas Alytaus ligoninėje, A. Lengvinas artimai bendravo su kitu mūsų karšto kalbininku, tuo metu besigydžiusiu „Šilelio“ sanatorijoje, − Juozu Laboku.

Atrodo, kad pro Lengvino akis neprasprūsta nė menkiausia smulkmena, jis iki mažiausių detalių yra perpratęs kitiems mažai suprantamus žemaičių tarmės transponavimo subtilumus. Taigi štai kokiam specialistui Balčikonis buvo pavedęs Lietuvių kalbos žodyno reikalams dar kartą perkratyti Pabrėžos ir Daukanto raštus: „Tą darbą jis pavyzdingai atliko“.

Palaidotas Gargždų kapinėse, kapas nežinomas, Gargžduose yra gatvė, pavadinta Aleksandro Lengvino vardu.

Durys prie tako, vedančio į nuostabią sodybą

Ši sodyba Veiviržėnuose taip ir vadinasi – Useliškė, o spalvingos medinės durys – tai veiviržėniškių projekto, per kurį prikeliama miestelio istorija, dalis.

Zenonas Uselis (Ūselis, Uoselis) (1911−1998) – gimęs Veiviržėnų miestelyje, o gyvenimo kelią pabaigęs Konektikute (JAV)  „Lietuvių kalbos žodyno“ redakcijoje trumpai dirbo 1931 m., o nuo 1939 m. įsitvirtino ilgesniam laikui. Buvo korektūrų skaitytojas, vienas iš I ir II tomo teksto autorių. Žodyno redaktoriaus I tomo prakalboje paminėtas tarp artimiausių žodyno bendradarbių. Iš gimtųjų Veiviržėnų apylinkių yra surinkęs daugiau kaip 18 tūkst. žodžių (dalis iš raštų). Kituose šaltiniuose teigiama žodžius rinkus kartu su broliu Vincu Useliu (Uoseliu) ir užrašius apie 5 tūkst. tarminių žodžių bei išrinkus apie 15 tūkst. pavyzdžių iš rašytinių šaltinių.

Apie jo darbus viešojoje erdvėje rasime nedaug mokslo straipsnių, tačiau yra nuostabi jo sūnėno Ričardo Padago knyga apie jų gimtinę Useliškę, kurioje surinkti straipsniai apie Uselių giminę ir unikalią sodybą, taip ir vadinamą – Useliškė. Joje daug Zenono Uselio nuotraukų, taip pat ir šiek tiek žinių apie jo draugą Juozą Laboką.

Kalbininkų Juozo Laboko ir Zenono Uselio atminimo saugotojai buvo jų brolis ir sesuo, buvę tremtiniai, tapę vyru ir žmona: Jonas Labokas ir Adolina Uselytė-Labokienė. Dabar jų nebėra gyvųjų tarpe, nebėra netgi Gargžduose puoselėtos jų nuostabios sodybos su koplytstulpiu, tačiau liko Adolinos pasakojimų įrašai, kuriuos šviesios atminties Lietuvių kalbos instituto darbuotoja Zita Šimėnaitė parvežė į institutą.

Paslaptingas Alytaus ligoninės sodelis, kuriame neveda takas prie kapo

Gimtosios pedagogo ir kalbininko Juozo Laboko (1905−1946), gimusio jau neegzistuojančiame Medeikių (dab. Ruigiai) kaime, sodybos vietoje šiuo metu žaliuoja rapsų laukas. Mokydamasis Lietuvos universitete Juozassuartėjo su dėstytoju Antanu Saliu, parengė jo dialektologijos kurso paskaitų užrašus (išleisti 1935 m., II leid. 1946 m. Tiubingene). Dirbo Kauno Jėzuitų gimnazijoje, susirgęs džiova nuolat gyvendavo sanatorijose. Daug rašė spaudoje („Naujojoje Romuvoje“, „Ryte“, „XX amžiuje“), ypač kalbos klausimais, buvo vienas iš aktyvesnių Lietuvių kalbos draugijos narių ir nuolatinis „Gimtosios kalbos“ autorius. 1931 ir 1933 m. po kelis mėnesius dirbo didžiojo žodyno redakcijoje, iš gimtųjų Veiviržėnų apylinkių surinko beveik 4 tūkst. žodžių (nemaža dalis iš raštų).Dėl jų jam padėkota žodyno I tomo prakalboje. Juozas Labokas buvo ypač artimas žodyno redakcijai žmogus, yra skaitęs I tomo korektūras. Buvo patikimas ir geras kalbos faktų rinkėjas iš gyvosios kalbos. Jo surinkti duomenys suvartoti 1938 m. išleistam „Lietuviškam botanikos žodynui“ (red. Jonas Dagys).Daug bendravo su kraštiečiais kalbininkais Aleksandru Lengvinu ir Zenonu Useliu.Nuo jaunystės dalyvavęs ateitininkų veikloje, parašė knygelę apie šv.  Augustiną, kuris jam buvo kažkuo artimas. Galbūt kad anksti mirus tėvams teko būti 7 savo seserų ir brolių globėju. Apie tai išpasakota daug gražių prisiminimų.

Aušros ir Dianos Labokaičių knygoje „Vietoj paminklo Juozui Labokui“ jautriai atskleista jo asmenybė – kaip labai atsidavusio savo šeimai, broliui ir seserims, anksti netekus tėvų. Deja, artimieji vėliau negalėjo juo tinkamai pasirūpinti, šelpti jo studijuojančio, todėl Juozas ir susirgo džiova. Alytaus ligoninėje netgi sirgdamas dirbo buhalteriu, administratoriumi, bendravo su partizanais. Kaip tik todėl ir buvo sumintas NKVD ir mirtinai nukankintas.

Buvo pažįstamas ir su kalbininku Andriumi Ašmantu nuo žemaičių jaunimo suėjimų Endriejave, vėliau – Skardžiaus seminare.

Alytaus ligoninės sodelyje palaidojimo vieta yra identifikuota ir nufotografuota kartu su ją aplankiusiais žmonėmis netrukus po Nepriklausomybės atgavimo. Šiuo metu Juozo Laboko atminimą saugo jo dar gyva dukterėčia – sesers Juozapinos Labokaitės-Gedmintienės dukra Zita Gedmintaitė-Šeškienė ir jos dukra Ramunė Lengvinienė.

Ąžuolas prie Žemaičių plento, ties posūkiu į (ne)užmirštą sodybą

Šis ąžuolas buvo brangus paskutiniam dar tebestovinčios, bet jau negyvenamos kalbininko Andriaus Ašmanto (1906−1940) gimtosios sodybos gyventojui gentainiui Stanislovui Ašmantui. Kaimyno Antano Žemgulio liudijimu, prie ąžuolo, nutolusio nuo sodybos apie 100 metrų, Stanislovas sodindavo ir skiepydavo obelaites, tai buvo tarsi savotiškas alkas. Matyt, ąžuolas buvo sodintas kažkurio iš ankstesniųjų sodybos šeimininkų.  

Andrius Ašmantas buvo iš pirmosios Endriejavo mokyklos lietuviškos laidos (keturis skyrius išėjo per vienus metus), vėliau mokėsi Rietavo ir Telšių gimnazijose, kaip ir daugelis šio krašto šviesuolių.

Su Jurgiu Talmantu susipažino mokydamiesi Rietave, o gal dar ir Endriejave, vėliau baigė tą pačią Telšių gimnaziją, studijavo Kauno universitete.

Vietoje Talmanto Ašmantas atėjo dirbti į S. Daukanto seminariją Kaune, kurį laiką vėliau kartu dirbo Jėzuitų gimnazijoje. Recenzavo Malinausko ir Talmanto mokyklai skirtą „Lietuvių kalbos gramatiką pratimais“.

„Dideliu autorių nuopelnu reikia laikyti tai, kad jie gerai suprato gimtąją kalbą, jos tikslus ir tuo būdu atsisakė nuo nevykusių senovinių metodų, kurie paneigdavo vaiko atsineštąjį į mokyklą kalbos turtą ir versdavo iš gramatikos mokytis lyg naujos kalbos, kurios, tarytum, vaikas nė mažiausio sakinio nemoka sulipdyti“ , − rašė Andrius Ašmantas 1935 m. „Tautos mokykloje“.

1935 m. buvo tarp Lietuvių kalbos draugijos steigėjų, organizavo ir dalyvavo jos veikloje.

Tyrė bendrinės lietuvių kalbos istoriją, žodžių darybą, kalbos kultūros, gimtosios kalbos dėstymo metodikos problemas. Svarbiausios studijos: „Sakomojo žodžio kultūra mokykloje“ (1938), „Iš romantiškosios į mokslinę kalbotyrą Lietuvoje“ (1939–40), „Priesagos ‑ini‑s (‑inė) ir ‑iška‑s (‑iška) mūsų bendrinėje kalboje nuo „Auszros“ laikų“ (išspausdinta 1996).

Bendradarbiavo žurnale „Gimtojoje kalboje“, periodiniuose leidiniuose „Ateitis“, „Klaipėda“, „Lietuvos aidas“, „Lietuvos mokykla“,  „Rytas“, „Tautos mokykla“, „Vakarai“, „Žemaičių prietelius“ ir kt.

Ryškus jo pedagogo – mokytojo ir dėstytojo kelias.

Galima būtų cituoti ir cituoti jo mintis apie tautą, valstybę, tautinę mokyklą ir gimtosios lietuvių kalbos reikšmę, prasmę tautos ir valstybės išlikimui, todėl tokią svarbią tarp mokyklinių dalykų, apie mokytojo lituanisto paskirtį mokykloje. Ašmantui labai rūpėjo mokytojo prestižas, jis akcentavo, kad turi būti sudarytos geros darbo sąlygos, geras atlyginimas, kad mokytojas jaustųsi oriai…

Daugelis jo minčių skamba labai šiuolaikiškai ir ypač aktualios tampa šių neramių laikų kontekste. Jei dabartiniai švietimo funkcionieriai atsiverstų Ašmanto veikalus, rastų ir gerų patarimų, kaip tai įgyvendinti praktiškai.  

Tauta ir valstybė tarsi sutampa ir iš gerai suprasto tautiškumo kyla ir valstybingumo supratimas. Kas bus išmokytas Lietuvą mylėti, branginti ir jai aukotis, tas lygiai sugebės mylėti, branginti jos valstybę ir jai aukotis.

Švietimo plane turėtų būti suprasti mūsų tautos savumai, jos praeitis ir ateitis ir svarbiausi mūsų tautos uždaviniai.

Plačiai suprastas tautiškumas – gerbti kitus ir save, mylėti, branginti savo tautą ir jai aukotis – tai nauja mūsų mokyklų dvasia, įstatymo skelbiama ir globojama.

Mūsų tautos likimas absoliučiai neįmanomas be kaimo kūrybinių jėgų. Iš kaimo išaugo ir mūsų nepriklausomybė. Ir ilgai dar turėsime žiūrėti į kaimą kaip į savo tautinės valstybės pamatą.

Tas kraštas, kuriame aukštesnė kultūra, geresnės ekonomikos sąlygos, duoda visuomenei  didesnį inteligentų skaičių negu tas, kur nesutvarkyti švietimo reikalai….

Šių dienų mokykla turi būti moderniška, lanksti, sugebanti eiti kartu su mokslu, kūrybiška ir spalvinga tautinėmis savybėmis, kurias sudaro mūsų tautos rasė, jos kultūrinė ir visuomeninė praeitis ir tautos artimieji siekimai ir uždaviniai, glūdį ir tolimoj ateity.

Šiandien kultūros tuštumoje atsidurti tautai yra lygiai pavojinga, kaip savo gyventojų retėjimą pajusti.

Mokykla taip pat turi ugdyti visų tautų solidarumą ir žmoniškumą.

Tik mokytojas amatininkas moko, o neauklėja. O tauta trokšta savo pranašų – auklėtojų, kurie rodytų kelią ir patys pirmieji eitų tuo keliu.

Niekas mokytojo taip nestiprina, kaip visos tautos pašaukimo pajutimas. Šiuo atveju, mes, lyg maži didžios mašinos rateliai, pajuntame savo reikšmingas ir kilnias pareigas. Mes tada veržiamės darbštūs ir ištvermingi į tautos kultūrinį darbą, kuris pats savaime yra vertingas ir net mus pačius ugdo.

Lietuvių kalba turėtų būti mokyklos šeimininkė tarp kitų dalykų, nes tai ir valstybinė, ir dėstomoji kalba, mūsų tautinės kultūros pirmasis ir tvirčiausias pamatas.

Tautiniu atžvilgiu kalba negali būti laikoma tik susižinojimo priemone. Mokykloje reikia įtvirtinti nuostatą, kad lietuvių kalba šių dienų pasauliniame kalbos moksle užima vieną iš pačių garbingiausių vietų, ji yra mūsų praeities ir kultūros veidrodis, ryškiausia tautinės individualybės žymė ir tautos kasdienė duona.

Mokykloje mokytojas lituanistas turi būti ne tik pedagogas dėstytojas, bet ir kalbininkas mokslininkas, kuris iš kaimo gavęs žalią medžiagą, turi ją moksliškai perdirbti ir tuoj duoti mokiniams.

Laukuose pasibaigiantis kelias

Šis laukų kelelis veda pro nebeegzistuojančias Stančaičių kaimo – knygnešių ir partizanų – sodybas. Yra ir dabar sodybų, bet tik viena kita iš senųjų, esama ir kapinaičių, bet užsilikę kryželiai jose stypso daugiausia jau bevardžiai, o kalbininko, pedagogo, vertėjo gimtosios sodybos vietą parodo kažkada joje gyvenęs ūkininkas Petras Jurkus, bet privažiuoti ir netgi prieiti prie sodybos vietos nebėra kaip, nes kelias staiga pasibaigia vidury lauko. Jis pasakoja, kad kažkada stiprių ūkininkų sodyba jo vaikystės laikais buvusi sena, sukrypusi, be šulinio, − tačiau gal jo ir nereikėjo, nes netoliese tekėjo šaltinėlis?

Jurgis šeimoje augo vienas. Mokėsi privačiai ir Palangos progimnazijoje, 1919 m. baigė Telšių gimnaziją. Jo žmona – buvusi Jurgio mokinė kelmiškė Felicija Mockutė. Baigęs Lietuvos universitetą dirbo mokytoju Kražių, Kelmės progimnazijose – dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. Mokytojavo Vilniaus lietuvių gimnazijoje, S. Daukanto mokytojų seminarijoje, Kauno Jėzuitų, Kauno III ir vokiečių gimnazijose, žurnalistų ir daugelyje kitų kursų. Kauno teatralams (Dramos studijoje ir kitur) dėstė lietuvių kalbos tartį ir kirčiavimą. 1933–36 m. redagavo žurnalą „Gimtoji kalba“. 1935 m. su kitais įsteigė Lietuvių kalbos draugiją.

1945–48 m. dirbo Kauno jaunimo teatre, 1948–49 – Enciklopedijų, žodynų ir mokslo literatūros, nuo 1949 – Politinės ir mokslinės literatūros leidyklose. Parengė Visuotinės literatūros chrestomatiją (d. 1 1930; su E. Viskanta, d. 4 1931), lietuvių kalbos vadovėlių pradžios mokykloms (1932–37), Lietuvių kalbos rašybos vadovėlį (su A. Kalniumi ir Z. Kuzmickiu, 1938), Rusų kalbos vadovėlį mokytis pačiam (su E. Gedminaičiu, 1933), Lietuvių–vokiečių kalbos žodyną (su A. Scholzu ir K. Fulstu, d. 1 1943), Lenkų–lietuvių kalbų žodyną (1955).

Parašė straipsnių kalbos kultūros, lietuvių kalbos mokymo klausimais. Į lietuvių kalbą išvertė apie 50 knygų.

Karo metais Jurgis Talmantas su šeima buvo grįžęs į gimtinę ir savo namuose įsteigęs triklasę mokyklą, kuri gyvavo vos porą mėnesių, nes netoli mokyklos sprogo bomba ir mokyklos veikla po to nebebuvo tęsiama, o Talmantai, rusų-vokiečių frontui praėjus, grįžo į Kauną. Tėvas tuo metu jau buvo miręs, o motina apsigyveno su jais Kaune, palaidota bendrame kape Petrašiūnų kapinėse.

Jurgis Talmantas nusipelno ryškesnio atminimo, jo vardu rajone nėra pavadintos gatvės ar kokio kito atminimo ženklo.

Spalio 11 d. vykusiame seminare Endriejave paminėti ne visi iš Klaipėdos rajono kilę kalbininkai, o tik išėjusieji amžinybėn ir vienaip ar kitaip susiję su Jurgiu Talmantu (išskyrus Aleksandrą Teodorą Kuršaitį, kuris buvo minimas dėl atminimo įamžinimo).

Džiaugiamės ir esame dėkingi Lietuvių kalbos draugijos valdybos pirmininkei Vilmai Zubaitienei ir sekretorei Ritai Urnėžiūtei, kurios pateikė projektą ir buvo gautas finansavimas iš Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos kalbininko, vertėjo ir pedagogo Jurgio Talmanto 130-osioms gimimo metinėms paminėti seminare, kur taip pat buvo pristatytas ir Vilniaus universiteto leidyklos išleistas straipsnių rinkinys „Valstybinės kalbos šimtmetis“.

Iš Endriejavo kilęs kalbininkas Algirdas Ruškys; vienas iš žymiųjų Klaipėdos krašto pusėje – Vilius Pėteraitis (anglistas ir germanistas, tačiau parašęs mokslinių veikalų baltų vietovardžių tema), kurio gimtosios sodybos taip pat jau nebėra, tačiau jo vardu pavadinta gatvė Rimkuose, atrastume ir daugiau Klaipėdos rajono žmonių, kurie ėjo ir tebeina ne vien lietuvių kalbos puoselėtojo (tokių būta ir tebėra daug), bet ir kalbininko mokslininko kelią.

Ką dar turėtume daryti, kad kalbininkų gyvenimas ir darbai nebūtų pamiršti? Pirmiausia, jie turi būti gyvi savo gimtųjų vietų aplinkoje – ir ne tik atminimų ženkluose, jais turi domėtis mokytojai lituanistai, per projektus su mokiniais patyrinėti jų mokslo darbus. Valstybinės kalbos komisijos kartu su Lietuvių kalbos draugija organizuojami „Mano žodyno“ ar „Mūsų kalbinio kultūrinio kraštovaizdžio“ konkursai – taip pat puiki proga susipažinti su savo krašto kalbininkų darbais, mėginti pratęsti juos…

Literatūra

• Aldonas Pupkis. Andrius Ašmantas: gyvenimas ir kūryba. Trys žvaigždutės, 2010.
• Domas Kaunas. Donelaičio žemės knygiai. Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993.
• Endriejavas. Lietuvos valsčiai. Versmė, 2010.
• Aldonas Pupkis. Kalbininkas leksikografas Aleksandras Lengvinas. Lituanistika, 2012, T. 58 Nr. 3(89).
• Egidijus Ūksas. Jurgis Talmantas – nenuilstantis gimtosios kalbos riteris. Bičiulis, 2017 m. vasario 17 d.
• Ričardas Padagas. Useliškė, 2020 m.
• Aušra ir Diana Labokaitės. Vietoje paminklo Juozui Labokui (1905‒1946), 1998 m.