Liepos 6-ąją švenčiame Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną. Istorikai teigia, kad Didysis Lietuvos kunigaikštis ir pirmasis Lietuvos karalius Mindaugas buvęs labai valingas, atkaklus ir nuoseklus, garbėtroška, negailestingas, tačiau ir labai išmintingas. Nesunku atspėti, kodėl lietuviai apie jį taip manė – jis tuo metu sugebėjo vykdyti tokią lanksčią politiką, kuri niekais pavertė daugelį Kryžiuočių ordino planų. Istorikas A. Dubonis knygos „Mindaugo knyga: istorijos šaltiniai apie Lietuvos karalių“ įžangoje rašo: „Toks žmogus, kurio praeities šaltiniai neįstengia apibūdinti vienodai, atliko darbą, kurio vardas – Lietuvos valstybė. <…> XIII a. šeštajame dešimtmetyje ji gavo aukščiausią tarptautinį pripažinimą – karalystės statusą. Už ją aukščiau – tik popiežius ir Romos karalius (imperatorius). Vėliau karalystė dingo, bet Lietuvos valstybė išliko.“
Dažname istorijos šaltinyje Mindaugas vadinamas Išmintinguoju. Nenuostabu, jei tikėtume, kad ir vardas lemia žmogaus likimą, mat Mindaugas reiškia „daugiamintis, išmintingasis“ = min- (: liet. min-ėti, min-ti, mena; min-tis) + daug- (: liet. daug, daug-ėti). Beje, XX amžiaus pradžioje kalbininkas Kazimieras Būga rekonstravo karaliaus vardo lietuviškąją lytį – Mindaugas, o ne Mandagus ar Mindaugis, kaip anksčiau buvo manyta. Ir šiais laikais Mindaugo vardas gana populiarus.
Bendrinis žodis karalius – iš baltarusių, o į slavų kalbas jis atėjo iš germanų. Slavai karaliumi pirmiausia vadino viduramžiais klestėjusios didžiulės Frankų valstybės karalių Karolį Didįjį (742–814 m. po Kr.). Taigi Karolis slavams buvo tik asmenvardis, o paskui šiuo vardu jie pradėjo vadinti visus kitus karalius.
Savo karaliumi galime vadinti tik Mindaugą. Kitų nebuvo. Jo likimas lietuvių istorinėje savimonėje – nuo gilios užmaršties iki didžiausio išaukštinimo – tai pirmojo ir vienintelio Lietuvos karaliaus pomirtinis likimas.
Nors Vytautas netapo Lietuvos karaliumi, iš tiesų jis buvo didis – Didysis kunigaikštis, Lietuvą pavertęs valstybe nuo jūros iki jūros – kone imperija. Tai nebūtų buvę įmanoma be karinės ekspansijos, taigi pirminė kunigaikščio reikšmė ‒ karo vadas ir srities valdovas feodalinėje Lietuvoje ir kituose kraštuose. Ne veltui K. Sirvydo žodyne kunigaikščiu įvardijamas mėnulis. Ilgainiui kunigaikštis tapo aukštas paveldimas arba duodamas už pasižymėjimus bajorų titulas. Lietuva turėjo ir auksinių kunigaikščių giminę – Radvilas, kurių dvarai ir pilys iki Juodosios jūros buvo išdėstyti taip, kad buvo galima per visą tuometinį platų kraštą keliauti nakvojant tik savuose namuose.
Kunigaikščiai vadinti ir kunigais. Pagal K. Būgą, vokiečiai žodį Kuning (senovės vokiečių aukštaičių) ėmė tarti Kunig.
Įdomu, kad šiaurės rytų Lietuvoje vartota dar viena žodžio kunigas reikšmė ‒ stulpas paremti kam: Nors ir vienuolika kunigų pastatė, lubos vis tiek įgriuvo. Kluonas su kunigai̇̃s. Ar tai tik homonimas (kaip plaukų kasa ir parduotuvės kasa), ar iš tiesų kunigo-kunigaikščio kaip vado, valdovo reikšmė rutuliojosi iš supratimo, kad juo galima tapti tik tada, kai įrodai esąs tautos ramstis ir tvirtas valstybės stulpas?

 Parengė Daiva Beliokaitė, Klaipėdos rajono savivaldybės kalbos tvarkytoja, remdamasi Lietuvių kalbos žodynu, Lietuvių vardų kilmės žodynu (1994, Kuzavinis, Savukynas), knygele „Iš kur jie? Pasakojimas apie žodžių kilmę“ (1994, Sabaliauskas), knyga „Mindaugo knyga: istorijos šaltiniai apie Lietuvos karalių“ (2005).