LAIKMEČIO PASIEKIMAI

Lankupių tiltas per Minijos upę ne tik jungia du krantus, bet ir liudija apie žmogaus pastangas įveikti gamtos kliūtis. Šis 130 metrų ilgio, metalinis kabamasis tiltas, pastatytas XX a. pradžioje, yra tarsi susitikimo vieta – tarp senosios ir naujosios technologijos, tarp vietinių gyventojų kasdienybės ir to laikmečio inžinerinių pasiekimų. Lietuvoje yra ir kitų kabančių tiltų, tačiau Lankupių tiltas – ilgiausias ir, galbūt, labiausiai įsimintinas. Jo struktūra pasakoja apie laikus, kai Lietuva siekė modernumo, tačiau nenorėjo prarasti savo identiteto.

MODERNIOSIOS IR RACIONALIOS TENDENCIJOS

Vanagų bažnyčia, pastatyta 1909 m. neogotikinio stiliaus, stovi kaip tvirtas liudytojas Mažosios Lietuvos dvasinio gyvenimo. Jos architektūra, kurioje susipina moderniosios ir racionaliosios tendencijos, pasakoja apie laikus, kai lietuvininkų bendruomenė, nepaisydama politinių permainų, siekė išlaikyti savo kultūrinį ir religinių vertybių pagrindą. Bažnyčios ir kapinių kaimynystė – tai tarsi simbolinė vieta, kur gyvenimas ir mirtis susitinka, kur atsispindi vietinių gyventojų kasdienybė, jų tikėjimas ir kova už išlikimą.

KRAŠTO RAIDA

Pėžaičiai, su savo siauruko istorija, liudija apie ekonominę ir kultūrinę šio regiono raidos kryptį. Šis geležinkelis ne tik vežė krovinius, bet ir žmones, jungė kaimus ir miestus, tačiau taip pat liudijo apie grėsmę – pokario laikais šio krašto žmonėms teko susidurti su okupacijų ir iškeltų sienų poveikiu. Kiekvienas geležinkelio pervažos garsas galėjo priminti apie praeitį, kurios nesinorėjo pamiršti, bet ir apie ateitį, kurios tikėtasi.

VĖJO SPARNAI
Agluonėnuose stovi Jono Genio malūnas – architektūrinis ir kultūrinis simbolis. Tai lietuvininkų vėjo malūnas, kuris ne tik malė grūdus, bet ir tapo šio krašto identiteto ženklu. Malūnas, su savo vėjo sparnais, kurie amžinai sukasi, tarsi atspindi laikų veržlumą ir atkaklumą. Simbolinis malūno atstatymo procesas liudija apie meilę savo kraštui ir jo istorijai, apie pastangas išsaugoti tai, kas vertinga ir brangu. Agluonėnų malūno ekspozicija „Vėjo milžino istorija“ pasakoja apie šio krašto sunkumus ir pasiekimus, apie žmonių ryžtą ir troškimą išlikti savo istorijoje.

Ateities ir praeities sandūra. Kur toliau?

Priekulės geležinkelio stotis, pastatyta XIX a. antroje pusėje, buvo prabangi vieta, kur praeinantys keliautojai, tarp jų ir žymūs Mažosios Lietuvos rašytojai, galėjo sustoti ir pabūti su savimi. Ieva Simonaitytė, garsioji lietuvininkė, taip pat keliavo per šią stotį, o traukinių keliai ją nuvedė į įvairias gyvenimo stotis. Rašytojos kelionės nebuvo tik fizinės – jos kelionės taip pat buvo dvasinės, kupinos ieškojimų ir atradimų. Geležinkelio stotis taip pat tapo vieta, kur susikirsdavo įvairios istorijos ir likimai, o šiandien ji stovi kaip tylus liudytojas, pasakojantis apie Mažosios Lietuvos žmonių gyvenimus ir jų kelius.