Tėvynės istorijos kelias − tarsi sūkuriuojantis tautos sąmonės tęsinys, kuriuo nelengva nei eiti, nei važiuoti, nebent sklęsti nebandant išvengti aštrių viršukalnių, įsiręžiant ties posūkiais, staigiai stabdant ties kryžkelėmis. Bet jei išdrįsi – užsklendęs kasdienybės skląstį nesidairydamas kilk ir leiskis pagaunamas sūkurio – neišsigąsk jo svaiginančios jėgos.

Štai Dovilai su smailiabokšte evangelikų liuteronų bažnyčia, o šalia mediniame name gimė pirmasis Klaipėdos krašto lakūnas ir jo šaunūs broliai. Nebėr kadais linksmai dundėjusio siauruko, tik tiltelis per Lašupę – kažkada ir miestelis vadinosi Lašupėnais. Įsisuk į linksmų išsipuošusių vasarotojų būrį, iš Klaipėdos čia atvykusių sekmadienį siauruku – Minijos krantai su atviromis užeigų terasomis traukia labiau nei pajūris. Apie ką jie kalba? Kaip smagu Dovilų dvaruose, − na ir kas, kad kažkur jau grūmoja pilkas karo audrų debesis, − gal nuslinks, nugrumės ir sugurs, praslys ir į mūsų kraštelį nelįs. Deja, tokie ženklai vien grasinimais nesibaigia – tik žmogaus prigimtis kaskart sunkiai tai pripažįsta.

Kokia kalba jie kalba? Dvarininkas Hugo Šojus, buvęs ir Dovilų viršaičiu, kalbėjo lietuviškai ir tuo didžiavosi, netgi gražiąsias lelijas ant rūmų fasado iš lietuviškų raštų perkėlė.

Martyno Reisgio sodybos neberasi, tik koplytstulpį jos vietoje. Tai jis, Klaipėdos krašto sukilimo dalyvis, būdamas direktorijos pirmininku, siekė užtikrinti lýgias téises oficialioms krašto lietuvių ir vokiečių kalboms, Pirmojo pasaulinio karo metais buvo lietuvių ir latvių kalbų vertėjas. Tas, kas gerai moka gimtąją, ir kitų kalbų nesunkiai išmoksta. Rokų mokyklos mokytojas Jonas Užpurvis kalbėjęs dešimčia kalbų, o juk Mažosios Lietuvos himno „Lietuvininkais esame mes gimę“ autorius Jurgis Zauerveinas mokėjęs apie šešiasdešimt kalbų. Betgi net vokiečiai apie Dovilus kadaise sulietuvėdavę – iš kur tas lietuviškos kalbos gajumas?

Per Rokus, Butkus, buvusius Muižininkus, per turtingomis sodybomis garsėjusias Voveriškes, per Stragnus, buvusius Protnešius, pro „Vilties“ draugijos pirmininko Endriaus Karaliaus namus – link seniausios Klaipėdos krašto Priekulės parapijos. Nepasitiks tavęs čia senoji liuteronų bažnyčia, kur kadaise puikavosi dviejų žymių kunigų, ne tik Dievo, bet ir lietuviško žodžio tarnų atvaizdai visù ūgiù, bet netoliese, Elniškės kapinėse, jų kapai.

Istorijos nesugrąžinsi ir nepagražinsi. Jei nelieka sodybų ir bažnyčių, dar lieka kapai, jei nelieka kapų, dar lieka neužmirštuolių žiedai, jei nelieka ir jų, lieki tu.

***

Klausimai:

1. Kas yra pirmasis Klaipėdos krašto lakūnas, minimas antroje pastraipoje, ant kurio gimtosios sodybos yra jam skirta atminimo lenta? Erikas Mačkus.
2. Kas išdrožė ir pastatė koplytstulpį Martyno Reisgio sodybos vietoje? Vytautas Majoras

Kas yra minimi priešpaskutinėje pastraipoje du žymūs kunigai, kurie taip pat buvo knygų autoriai, spaudos bendradarbiai, o vienas iš jų ‒ kovotojas už lietuvių kalbos teises? Endrikis Endrulaitis ir Vilius Gaigalaitis.