Šiemet valstybinei kalbai – 35-eri. Vienos iš seniausių indoeuropiečių kalbų kelias iki valstybinės iš tiesų ilgas ir vingiuotas. O kas būtų buvę, jei lietuvininkai nebūtų apsisprendę ugdyti savo lietuviškosios tapatybės, jei spaudos draudimo metais lietuviškos knygos lotyniškais rašmenimis nebūtų keliavusios į Didžiąją Lietuvą iš Mažosios? Kas būtų buvę, jei kunigai Mažosios Lietuvos bažnyčiose nebūtų pamokslavę ne tik vokiškai, bet ir lietuviškai, o sakytojai nelaikę lietuviškų namų pamaldų? Kas būtų buvę, jei lietuvininkai nebūtų rinkę parašų dėl lietuvių kalbos teisių ir periodiškai siuntę kaizeriui? Kaži, ar lietuvių kalba būtų išlikusi ne tik Klaipėdos krašte, bet ir Didžiojoje Lietuvoje ir susikūrus iš naujo Lietuvos valstybei tapusi valstybine? O ar būtų išlikusi Lietuvos valstybė?
Besibaigiant Klaipėdos krašto metams verta prisiminti du šiemet jubiliejus šventusius mūsų krašto evangelikų liuteronų kunigus, lietuviško žodžio puoselėtojus Rudolfą Andrių Cipelį (Rudolf Andreas Zippell) ir Joną Pipirą (rašėsi Janis Pipirs), kurie, būdami plačių interesų eruditai, darė lietuvybės tapsmui didelę įtaką per savo raštus, pamokslus, artimą bendrystę su savo parapijų žmonėmis, įkvėpė ir kitus raštijos ir spaudos darbuotojus.
Rudolfas Andrius Cipelis gimė 1813 m. lapkričio 30 d. Kalnininkuose, Šilutės r. – mirė 1894 m. vasario 19 d. Drukiuose, Klaipėdos r. – vertėjas, leksikografas, Mažosios Lietuvos spaudos darbuotojas. Tai XVII–XVIII a. sandūroje į Mažąją Lietuvą iš Zalcburgo apylinkių atsikėlusios giminės, tarp kurių buvo ne vienas darbavosi lietuvių religinės literatūros baruose, atstovas. Jo tėvas Karolis Vilhelmas Augustas Cipelis kunigavo Kalnininkuose, o 1815−1874 m. – Priekulėje.
Baigęs Tilžės gimnaziją, R. A. Cipelis studijavo Karaliaučiaus universitete. Čia jo gyvenimo ir veiklos pasirinkimui didelę įtaką padarė dalyvavimas universiteto Teologijos fakulteto Lietuvių kalbos seminare, vadovautame Liudviko Rėzos ir Frydricho Kuršaičio.
1841–1846 m. R. A. Cipelis kunigavo Kretingalėje, 1846–1849 m. Klaipėdoje. Čia 1849 m. redagavo „Lietuvininkų prietelį“, kurį leido pirmoji poligrafijos įmonė uostamiestyje Horcho spaustuvė. Tai buvo antrasis periodinis leidinys ir pirmasis laikraštis Mažojoje Lietuvoje. Jame buvo spausdinamas redaktoriaus įžanginis straipsnis, šiek tiek žinių apie vietos gyvenimą, istorinių straipsnių, pateikiama gana plati, užimanti didesnę leidinio dalį Europos valstybių visuomenės ir politinio gyvenimo kronika, − iš esmės tai buvo visuomeninio ir politinio pobūdžio laikraštis, kurio atsiradimą lėmė 1848−1849 m. revoliucija. Jame nemažai rašyta apie mokyklų reikalus, pasisakyta konstitucinių teisių gynimo klausimais. Valdžiai savaitraštis nepatiko – R. A. Cipelis 1849 m. iškeltas į Darkiemį Mažosios Lietuvos pakraštyje, kur gavo vyskupo titulą, tačiau leidinys buvo sužlugdytas. Susirgęs, beveik apakęs nusipirko ūkį ir apsigyveno Drukiuose. Kur buvo šis ūkis, dabar jau neįmanoma nustatyti. Nuo 1877 m. buvo Priekulės paskolų draugijos kasininkas. Kunigas vertė ir pasaulietines knygas. 1849 m. Klaipėdoje išėjo knyga, kurioje nenurodytas nei autorius, nei vertėjas − „Trumpas pamokinimas apie auginimą bei pagerinimą arklių“, kuri, Domo Kauno nuomone, priklauso A. J. Bachmano plunksnai ir išversta būtent R. A. Cipelio.
Vienas iš svarbių R. A. Cipelio lietuvybės reikalų buvo pagalba Georgui Heinrichui Ferdinandui Neselmanui ir Frydrichui Kuršaičiui rengti lietuvių kalbos žodynus.
Mirus Andriaus Cipelio tėvui Karoliui Vilhelmui Augustui, sesuo Luizė ištekėjo už Frydricho Franco Šrioderio, kuris atvyko kunigauti į Priekulę, įkūrė čia našlaičių prieglaudą, o vėliau – ne be Andriaus Cipelio įtakos, − spaustuvininkų mokyklą ir pačią spaustuvę.
Pasak Editos Barauskienės, abu Cipelių – tėvo ir sūnaus − kaulai greičiausiai tebeslūgso senosios Priekulės bažnyčios, sunaikintos iš karto po Antrojo pasaulinio karo, šventoriuje, kur buvo kapinės, nes po 1800 m. jau buvo draudžiama laidoti bažnyčių požemiuose. Dalį kitų anksčiau mirusių kunigų kaulų, buvusių sugriautos bažnyčios požemyje, pamaldūs priekuliškiai perlaidojo Elniškės kapinėse, tačiau bendras kapas užlaidotas ir toje vietoje jau kitų žmonių kapai.
Iš vyresniojo Cipelio gyvenimo ir daiktų istorijų
Karolio Vilhelmo Augusto Cipelio penkiasdešimtmečio proga dailininkas Krameris iš Karaliaučiaus nutapė kunigo portretą visu ūgiu, kuris buvo jam įteiktas kartu su liturgine sidabrine taure (kieliku), o po jo mirties pakabintas altoriaus dešinėje ir turėjo savybę sekti susirinkusius žmones akimis. Kaip pamena rašytoja Ieva Simonaitytė, kunigas atrodė moderniškas, nes šukuosena trumpa – lietuviška, be „uodegytės“.
Bėgdamas nuo rusų armijos 1944 m. per Kuršių marias visų labai mėgtas Priekulės evangelikų liuteronų kunigas Martynas Vanagas pasiėmė ir Cipelio kieliką. Po jo mirties 1963 m. Vokietijoje žmona kreipėsi į Klaipėdos kunigą Otą Obereignerį, o šis patarė atiduoti taurę Austrijos protestantams. Taurė atsidūrė Lince, tačiau apie tai sužinoję iš „Memeler Damfboot“ priekuliškiai už 1000 markių ją išpirko ir 1967 m. Manheime Klaipėdos krašto gyventojų susitikimo metu ji buvo iškilmingai perduota nedidelio Reiso miesto muziejaus Klaipėdos karšto kolekcijai. Taigi vis dėlto puikusis kielikas liko Vokietijoje.
Įvairių dalykų teko patirti vyresniajam gyvam esant Cipeliui, − pavyzdžiui, 1848−1849 m. Vokietijoje vykusi revoliucija sukėlė neramumų ir Priekulėje. 1848 m. kovo 29 d. žmonių minia nuniokojo teismą: suplėšė bylas, apgriovė netgi pastatą, nusiaubė teismo tarnautojo Kramerio butą, kuris, neva, buvo atsakingas už per didelius mokesčius. Keletas vadeivų grasino ir kunigui bei norėjo apiplėšti bažnyčios kasą, tačiau viskas baigėsi išgertuvėmis Minijos karčemoje ir Gerkės viešbutyje, nors kareiviai iš Klaipėdos ir Tilžės buvo atsiųsti ir išvyko tik gegužės 3 d.
***
Jonas Pipiras gimė 1833 m. kovo 23 d. Šaipiuose, Klaipėdos r., mirė 1912 m. kovo 29 d. Klaipėdoje, teigiama, kad labai mėgtas evangelikų liuteronų kunigas, spaudos darbuotojas, visuomenės ir politikos veikėjas. Baigęs Nemirsetos pradinę mokyklą ir Tilžės gimnaziją, studijavo Karaliaučiaus universitete, vėliau Vitenbergo kunigų seminarijoje. Pipiras bandė kandidatuoti Tilžės−Lankos apskrityje į 1863–1866 Prūsijos karalystės seimą, bet nebuvo išrinktas. Kunigavo Nidoje (ten ir mokytojavo), Įsėje, Kraupiške, Tauragėje. Čia spaudos lotyniškuoju raidynu draudimo laikais, pasinaudodamas ryšiais, perduodavo lietuviškas knygas iš Mažosios Lietuvos į Didžiąją ir vos išvengė caro valdžios bausmės – tremties į Rusiją, tačiau slapčiomis pavyko pabėgti. 1882–1912 m. buvo Klaipėdos žemininkų (t. y. lietuvių) Šv. Jokūbo bažnyčios kunigas, prenumeravo tautinio atgimimo laikraštį „Varpas“. Rašė pamokslus ir juos skelbė savo leidžiamuose „Aušros žvaigždelės spinduliuose“ ir kitur. 1904 ir 1913 m. išleido didelės apimties kalendorinių pamokslų rinkinį „Mišios“ su vieninteliu žinomu autoriaus fotoportretu ir įžangine plačia biografine apybraiža – pirmuoju išsamiu darbu apie šį raštijos veikėją. Šį rinkinį po autoriaus mirties išleido Smeltės laiškanešys J. Kybelka savo ir prenumeratorių lėšomis.
Kurį laiką redagavo „Nusidavimus apie Evangelijos prasiplatinimą tarp žydų ir pagonių“ – pirmą ir ilgiausiai ėjusį (1823−1921) lietuvišką periodinį leidinį (prisiminkime, kad antrasis buvo vyresniojo kolegos R. A. Cipelio tik pusę metų ėjęs „Lietuvininkų prietelis“). Tarp 10-ies „Nusidavimų“ redaktorių buvo ir kiti žinomi mūsų krašto kunigai: Johanas Ferdinandas Kelkis, Kristupas Jurkšaitis, Endrikis Endrulaitis. Vertė iš vokiečių kalbos giesmes, išleido jų rinkinį „Mieli broliai lietuvininkai“ (1888), „Pasiuntinystės arpos ir giedokit“ (abu 1890 m.). Su kitais peržiūrėjo Šventojo Rašto lietuviško vertimo 1897 m. laidą, kuri ne sykį kartota. Daug dėmesio skirta kalbos taisyklingumui. Redaktoriai taisė leksiką ir lygino vertimą su hebrajų bei graikų šaltiniais. Nuo 1881 m. Lietuvių literatūros draugijos narys. Bendradarbiavo „Lietuviškoje ceitungoje“, „Evangeliškose kalendrose“ (tuomet labai populiarūs kalendoriai). Rengdavo medžiagą „Pasiuntinystės prieteliui“ (1904–1908). Nuo 1907 m. rėmė vokiečių nacionalliberalų partiją, žadėjusią užtarti lietuvių kalbą. 1899 m. vokiškai išleido lietuvių kalbos vadovėlį „Litauische Sprachlehre mit Berücksichtigung des Selbstunterrichts“ savarankiškam lietuvių kalbos mokymuisi, tačiau knyga, pavadinta pirmąja dalimi, apėmusi tik fonetiką ir morfologiją, didelio pasisekimo neturėjo dėl autoriaus metodikos ir kalbotyros žinių trūkumo ir kitos dalys nebeišėjo. Žinoma, kad ši knyga Tilžės turguje 1920 m. kainavo 4.40 markės, − už tiek buvo galima nusipirkti 176 gramus sviesto arba beveik 4 kiaušinius.
1910 m. J. Pipiras parašė ir sveikinimų tekstų vadinamiesiems sveikininimams-adresams, kurių daugumą lietuvių delegacijos įteikė Vokietijos monarchams. Jo organizaciniai komitetai adresus leisdavo didesniu tiražu ir pardavinėdavo visuomenei. Klaipėdos gimnazijoje dėstė lietuvių kalbą, Ragino neišsižadėti gimtosios kalbos ir vaikus konfirmacijai rengti lietuviškai. Prisidėjo prie peticijų grąžinti lietuvių kalbą į krašto mokyklas. J. Pipiro filologinės lotynišku šriftu parašytos knygos buvo tarp paklausiųjų, kurias pardavinėjo ir garsi Tilžės knygininkė D. Zauniūtė, Priekulėje – Krugerytės knygynėlis.
***
J. Pipiras dalyvavo surinkimininkų judėjime, buvo pietistinių pažiūrų. Rūpinosi mokytojų seminarijos steigimu Klaipėdoje.
1905−1906 m. pas J. Pipirą privačiai mokėsi (rengėsi gimnazijai) Mikelis Ašmys, matyt, paskatintas kunigo tapęs tautiniu veikėju: Kintų „Rūtos“ ir Lankupių „Jaunimo“ tautinių organizacijų aktyvus dalyvis, publicistas, lituanistinių ir knygų apie Lietuvą autorius, perspektyvus, tačiau anksti Šveicarijoje miręs teisininkas.
1921 m. iš Vaškių mažažemių kilęs ir labai turtingu verslininku tapęs Jokūbas Pėteraitis (palaidotas gimtuosiuose Vaškiuose, kapas neišlikęs) užsakė kunigo Jono Pipiro portretą dailininkui Gustavui Boesei ir jį bažnyčiai padovanojo.
J. Pipiro, kaip ir kitų autorių, nuopelnai religinei raštijai ir spaudai apžvelgti Agluonėnų mokytojo Jono Purvino 1924 m. išleistame vadovėlyje „Evangeliška knyga Klaipėdos krašto mokykloms“. Šią knygą turi Dovilų etninės kultūros centras.
Jono Pipiro sūnus Artūras Pipiras tapo Ragainės kunigu, gerai mokėjo lietuvių kalbą ir turėjo literatūrinių ambicijų.
Martynas Reinholdas Tydekas savo prisiminimuose rašo, kad jo tėvas labai garbinęs kunigą Jonį Pipirą. Žemininkų Jokūbo bažnyčioj buvęs jo portretas. Jo omama (močiutė) sakiusi, kad būtent žemininkai ir sudėję pinigus, kad Jonukas galėtų studijuoti ir jie galėtų turėti savo kunigą.
Pasenęs jis buvo klibis (šlubas) ir rėmės ant lazdos. Šnabždantiems kunigininkams (besiruošiantiems konfirmacijai jaunuoliams) jis gražuojo (grasė): aš jums ateisiu su kuziu (lazda).
Jonas Pipiras palaidotas Skaisgirių bažnyčios šventoriuje.
Ko turime siekti – pasako istorija
1925–1939 m. J. Pipiro vardu buvo pervardyta uostamiesčio Bažnyčių gatvė. Gaila, bažnyčių daug, o Jonas Pipiras – tik vienas. Beje, ne vienas – Mažosios Lietuvos enciklopedijoje minimas ir kitas Jonas Pipiras, Lietuvos kariuomenės savanoris, gimęs XIX a. pabaigoje Smilgynuose, o žuvęs 1919 m. vasario 19 d. ties Telšiais. Perskaitęs M. Sleževičiaus 1918 m. pabaigoje pasirašytą atsišaukimą „Lietuva pavojuje… gelbėkim Lietuvą“, stojo į besisteigiantį I Žemaičių batalioną. Žuvo pirmajame mūšyje su bolševikais. Tai buvo viena pirmųjų Lietuvos Nepriklausomybės kovų aukų. Gal tai buvo kunigo giminaitis, o gal vaikystėje jo išgirsti kunigo pamokslai įkvėpė šį lietuvininką būti tikru lietuviu? O trečiasis Jonas Pipiras buvo ūkininkas iš Valėnų, taip pat nemažai reiškęsis raštijoje ir jo versta knygelė apie krikščionišką santuoką ir pareigas kai kurių tyrinėtojų klaidingai buvo priskirta žemininkų kunigui.
***
Ar abu kunigai, tarp kurių buvo 20 metų amžiaus skirtumas, tarpusavyje buvo pažįstami ir bendravo? Niekur nepavyko aptikti tokių faktų, tačiau neabejotinai taip.
Ir Rudolfas Andrius Cipelis (kaip ir visa Cipelių giminė) ir kunigas Jonas Pipiras, ir netgi dar du Pipirai laukia ryškesnių atminties ženklų mūsų krašte – nes ir dabar lietuviškos tapatybės išsaugojimo tema labai aktuali. Kad susivoktume, kas esame ir kodėl turime išlaikyti savo kalbą – atsigręžkime į praeitį, remkimės kilnių žmonių pavyzdžiais.
Lietuvių kalbos draugijos Klaipėdos rajono Ferdinando Kelkio skyriaus narė,
Savivaldybės kalbos tvarkytoja Daiva Beliokaitė
Remtasi:
Gerhardas Jankus. Priekulė. Klaipėdos krašto parapijos ir prekybos centras. Priekulė, 1990 m.
Priekulė. Mažas miestelis prie didelio kelio. Sudarė Edita Barauskienė. Kaunas: „Judex“, 2005.
Domas Kaunas. Mažosios Lietuvos knyga. Vilnius: Baltos lankos, 1996 m.
Domas Kaunas. Donelaičio žemės knygiai: bibliofilijos apybraižos. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų l-kla, 1993 m.
Domas Kaunas. Mažosios Lietuvos knygos link. Vilnius: Vilniaus universitetas, 2013 m.
Domas Kaunas. Martynas Jankus. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2021 m.
Lietuvininkų žodis. Norbertas Vėlius ir kt. Kaunas: Litterae universitatis, 1995 m.
Mažosios Lietuvos enciklopedija − mle.lt.
Visuotinė lietuvių enciklopedija − vle.lt.
Pranešimas apie kunigo R. A. Cipelio mirtį „Konservatyvų draugystės laiške“ (1894 m. vasario mėn.).
Šaltinis – e.paveldas.
Senosios Priekulės evangelikų liuteronų bažnyčios pamatai, kurios šventoriuje tebesiilsi abiejų Cipelių palaikai.
Kunigo Jono Pipiro portreto, piešto Gustavo Boesės, kopija, 1921 / Iš Marytės Krukytės šeimos albumo.
Šaltinis – mle.lt.
Jono Purvino anais laikais labai populiarus 1924 m. išleistas tikybos vadovėlis „Evangeliška tikybos knyga Klaipėdos rajono mokykloms“, kuriame pateikta žinių apie Joną Pipirą.
Paskutinis atnaujinimas: 2023-10-27 03:08:18
Pritaikymas neįgaliesiems
Pritaikymo režimai
Epilepsijai draugiškas rėžimas
Sumažiną spalvų intensyvumą ir pašalina mirksėjimus
Šis rėžimas leidžia žmonėms, sergantiems epilepsija, saugiai naudotis svetaine, pašalinant priepuolių riziką, atsirandančią dėl mirksinčių ar mirgančių animacijų ir rizikingų spalvų derinių.
Rėžimas silpnaregiams
Pagerina svetainės vaizdą
Šis rėžimas pritaiko svetainę taip, kad būtų patogiau naudotojams, turintiems regėjimo sutrikimų, tokių kaip blogėjantis regėjimas, tunelio regėjimas, katarakta, glaukoma ir kt.
Kognityvinės negalios režimas
Padeda sutelkti dėmesį į konkretų turinį
Šis režimas suteikia įvairių pagalbinių parinkčių, padedančių vartotojams, turintiems pažinimo sutrikimų, tokių kaip disleksija, autizmas, CVA ir kt., lengviau sutelkti dėmesį į esminius svetainės elementus.
ADHD draugiškas režimas
Sumažina blaškymąsi ir pagerina dėmesį
Šis režimas padeda vartotojams, turintiems Dėmesio trūkumo / hiperaktyvumo sutrikimą
ar neurologinio vystymosi sutrikimų, lengviau skaityti, naršyti ir sutelkti dėmesį į pagrindinius svetainės elementus, kartu žymiai sumažinant blaškymąsi.
Skaitymas
Turinio mastelio keitimas
Numatytas
Teksto didintuvas
Skaitomas šriftas
Šriftas pritaikytas disleksijai
Highlight Titles
Highlight Links
Šrifto dydis
Numatytas
Vizualinė patirtis
Tamsus kontrastas
Šviesus kontrastas
Nespalvotas
Didelis kontrastas
High Saturation
Low Saturation
Teksto spalva
Antraščių spalva
Fono spalva
Stop Animations
Reading Mask
Privatumo apžvalga
Šioje svetainėje naudojami mūsų ir trečiųjų šalių slapukai. Jūsų sutikimas nereikalingas dėl būtinųjų slapukų, kurie padeda mums valdyti interneto svetainę ir užtikrinti jos apsaugą, naudojimo. Norėdami naudoti privalomuosius, funkcinius ir rinkodaros slapukus, turime gauti jūsų sutikimą. Šiuos slapukus naudojame siekdami tobulinti svetainę, užtikrinti patogesnį naudojimąsi ja bei pasiūlyti jums aktualų turinį ir paslaugas. Juos galite pakeisti skiltyje „Išplėstiniai nustatymai“ arba sutikti su visų slapukų naudojimu paspaudę mygtuką „Leisti visus slapukus“. Savo sutikimą bet kada galėsite atšaukti pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos rasite: „Slapukų politika“.
Privalomieji slapukai
Privalomieji slapukai yra reikalingi svetainės veikimui, saugumui ir funkcionalumui bei naršymui joje. Šie slapukai būtini norint pateikti informaciją ir paslaugas jums.
*wp_lang – Svetainės funkcijoms. Galioja sesijos metu.
*wordpress_test_cookie - Šis slapukas naudojamas patikrinti, ar slapukai yra įjungti vartotojų naršyklėje. Galioja sesijos metu.
*wp-settings-1 - Naudojamas tinklapio struktūros personalizavimui pagal vartotoją. Slapukai nesaugo jokios asmeninės informacijos. Galioja 12 mėnesių.
*pll_language - Slapukas naudojamas išsaugoti lankytojo kalbą. Galioja 12 mėnesių.
Funkciniai slapukai
Dėl funkcinių slapukų naudojimo mūsų svetainė gali įsiminti jūsų pasirinkimus, kuriais nustatote tam tikrą svetainės išvaizdą bei veikimą, kad apsilankymas būtų patogus jums.
*wordpress_logged_in_* - WordPress prisijungusio vartotojo slapukas. Galioja sesijos metu.
*moove_gdpr_popup - Slapukas užtikrina, kad Jums davus sutikimą to nereikės daryti pakartotinai kiekvieną kartą Jums besilankant mūsų interneto svetainėje. Slapukas nesaugo jokios asmeninės informacijos. Šis slapukas nėra įjungiamas, iki kol nepateikiat sutikimo. Galioja 12 mėnesių.
*NG_TRANSLATE_LANG_KEY - Šis slapukas naudojamas lankytojų kalbos pasirinkimams saugoti.
Please enable Strictly Necessary Cookies first so that we can save your preferences!
Rinkodaros slapukai
Rinkodaros slapukai – (dar vadinami tiksliniais arba reklaminiais slapukais) yra naudojami siekiant pateikti turinį, pagrįstą svetainės lankytojo elgesio bruožais.
*_gid - Šį slapuką įdiegė „Google Analytics“. Slapukas naudojamas saugoti informaciją apie tai, kaip lankytojai naudojasi svetaine, ir padeda sukurti analizės ataskaitą apie tai, kaip veikia svetainė. Surinkti duomenys apima lankytojų skaičių, šaltinį, iš kurio jie atvyko, ir anonimiškai aplankytus puslapius.
*_ga - Šį slapuką įdiegė „Google Analytics“. Slapukas naudojamas norint apskaičiuoti lankytojo seanso, kampanijos duomenis ir stebėti svetainės naudojimą svetainės analizės ataskaitai. Slapukai saugo informaciją anonimiškai ir priskiria atsitiktinai sugeneruotą skaičių unikaliems lankytojams identifikuot
Please enable Strictly Necessary Cookies first so that we can save your preferences!