Gimtojo Žemgulių kaimo kalbos lobynas – ateities kartoms

Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto lietuvių kalbos katedros docentas dr. Algirdas Ruškys vaikystę ir jaunystę praleido Žemgulių kaime, stebėdamas žmonių gyvenimo būdą, klausydamasis turtingos žemaičių kalbos. Tų impulsų pagautas jis pasirinko tiesų lituanisto kelią. Leksikos ir frazeologijos tyrinėtojas surinko keliolika tūkstančių endriejaviškių šnektos pavyzdžių, kuriuos pateikė Mokslų akademijos leidžiamam „Lietuvių kalbos žodynui“. Taigi gimtojo kaimo šviesuolių kalbos turtas išliks ateities kartoms, pasauliui.

Žodžiai krito į širdį

Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto lietuvių kalbos katedros docentas dr. Algirdas Ruškys į savo gimtąjį Žemgulių kaimą Endriejavo seniūnijoje sugrįžta ir dabar.

„Vaikystėje daug impulsų teikė mokymasis iš šio kaimo žmonių: jų gyvenimo būdo stebėjimas, klausymasis kalbos. Mūsų namuose apsigyvenus močiutei, girdėjau gražius žemaitiškus žodžius. Žemaičių tarme žavėjausi nuo vaikystės. Į širdį krito šie žodžiai mokantis mokykloje. Gaila, kad juos dėjau į galvą, bet neužrašiau“, – apgailestavo dr. Algirdas Ruškys.

Baigęs tuometę Žemgulių aštuonmetę mokyklą, jis mokėsi Endriejavo vidurinėje. „Stipri buvo ši mokykla – daug žinių suteikė, – džiaugėsi pašnekovas. – Didžiulis autoritetas buvo tuometis direktorius Antanas Žemgulis. Esu dėkingas ir buvusios Žemgulių mokyklos lituanistei Kuneikienei. Mokytojai mus mylėjo ir gerbė. Šiandieninėje mokykloje trūksta abipusės pagarbos, pasitikėjimo tarp mokytojų ir mokinių“.

Trikdo amžina kaita

1967 m. baigusiam vidurinę mokyklą A. Ruškiui kelias buvo aiškus: lituanistika. Jis pasirinko studijas tuomečiame Vilniaus pedagoginiame institute. „Aš pirmasis iš Žemgulių kaimo įstojau į aukštąją mokyklą“, – prisipažino pašnekovas.

Studijų metais pasirinkta tyrinėjimų sritis – leksika ir frazeologija vėl atvedė į gimtuosius Žemgulius. Studentas A. Ruškys lankėsi pas kaimo žmones ir užrašinėjo gražią šnektą.

„Daugiausia žemaitiškų žodžių man padovanojo mama Bronislava Ruškienė, kilusi iš Antkopčio, dabar gyvenanti Endriejave. Ir mano mielieji kaimo žmonės, – pasakojo A. Ruškys. – Labai daug kalbos grožybių išpasakojo šviesaus atminimo Aniceta Griušienė. Savo greitakalbe ji bėrė gražiausias pasakas ir pasakojimus, vis ragindama mane rašyti. Aleksas Mažeika man perdavė įvairių žemaitiškų ūkiškų, buitiškų pavadinimų“.

Savo diplominiame darbe jis panaudojo surinktą gimtojo kaimo šviesuolių kalbos turtą.

„Joje atradau žmonių širdies gerumo, gyvenimo filosofijos, žavėjusios mane nuo mokyklos laikų“, – kalbėjo A. Ruškys.

Vėliau jis parengė ir Vilniaus universitete apgynė disertaciją „Lietuvių socialinė frazeologija (funkcinės semantinės tipologijos aspektas)“.

Endriejaviškių šnektos lobynas

“Endriejaviškių šnekta priklauso kretingiškių žemaičių tarmei“, – aiškino endriejaviškių žodyno tyrinėtojas. Keliolika tūkstančių pavyzdžių A. Ruškys pateikė Mokslų akademijos leidžiamam „Lietuvių kalbos žodynui“.

„Tai mūsų krašto kalbos aukso fondas, – akcentavo A. Ruškys. – Endriejaviškių šnektos pavyzdžius galima rasti su sutrumpintu užrašu „End“. Daugiausia – „Lietuvių kalbos žodyno“ 10-ame, 11-ame ir 12-ame tomuose. Beveik visi – iš Žemgulių kaimo žmonių šnektos. Mano tikslas – nepalikti be pėdsako tai, kas girdėta, gražiai kalbėta, kad endriejaviškių šnektą žinotų ne tik mūsų ateities kartos, bet ir pasaulis“.

Apie Endriejavą rengiamai monografijai dr. A. Ruškys parašė straipsnį „Žmogaus pasaulio atspindys endriejaviškių šnektoje“, kuriame labai daug pavyzdžių iš žmogaus gyvenimo – nuo lopšio iki kapo duobės. Dauguma – Žemgulių kaimo žmonių šnektos pavyzdžiai.

„Rengdamas straipsnį, prisiminiau mirusius gimtojo kaimo žmones, mokiusius mane gerumo, aplankiau jų kapus“, – pasakojo autorius.

A.Ruškys ketina išleisti knygelę, kurioje populiariai pateiks surinktą endriejaviškių šnektos lobyną. Bet jis akcentavo, jog dar daug darbo teks nudirbti, kol parengs leidybai.

Ilgisi senojo kaimo gerumo

Lituanisto A. Ruškio žmona Rimutė – muzikos mokytoja. Tačiau pedagogų vaikai pasirinko kitokias profesijas. Sūnus Evaldas – verslo vadybos magistrantas, duktė Lina studijuoja Kauno medicinos universitete, būsimoji akių ligų specialistė. „Aš negalėjau įgyvendinti tėvuko svajonės tapti gydytoju. Tai padarė jo anūkė, mediciną pasirinkusi iš pašaukimo“, – pasakojo A. Ruškys.

Paklausus, ar griežtas esąs savo studentams, atsakė: „Esu reiklus, bet tai derinu su pagarba ir meile žmogui. Tai mačiau savo gimtajame kaime – žmonės susibardavo, bet sugebėjo gerbti vienas kitą“. A. Ruškys apgailestavo, kad gimtasis kaimas dabar neatpažįstamai pasikeitęs. „Pasiilgstu amžinybėn išėjusių žmonių gerumo. Atrodo, anksčiau sugebėta gerbti žmogų, jo nuosavybę, būti nuoširdiems“, – samprotavo pašnekovas.

Veiklos sritys