Anksčiau Lietuvoje savitų, gamtos virsmų padiktuotų specialių apeigų Naujųjų metų šventei neturėta, tiesiog kartotas saulėgrįžos šventės vyksmas. Pati šventė įvairiose Lietuvos vietose vadinta skirtingai – riebiosiomis Kūčiomis, Kūčelėmis, Kūčiukėmis, mažosiomis Kūčiomis, Pakūčiais, antrosiomis Kūčiomis. Skirtingai nuo tikrųjų Kūčių – tai jau ne šeimos, o bendruomenės, ypač jaunimo, šventė.

Anksčiau jaunimas, sutikdamas Naujuosius, rengdavo persirengėlių vaikštynes. Būtini vaidinimo personažai – Senieji metai – sulinkę, suvargę, o Naujieji metai – gražus jaunikaitis su knyga rankoje. Judviejų palyda – meška, gervė, ožka, velniukas, giltinė. Tas būrys, įėjęs į trobą, visus pasveikindavo, palinkėdavo gerų metų.

Trys karaliai: nuo Kalėdų diena pailgėjo per gaidžio žingsnį

Trys karaliai – sausio 6 d. švenčiama šventė, kuria tradiciškai pasibaigia kalėdinis laikotarpis. Sakoma, kad nuo Kalėdų iki Trijų karalių diena pailgėja per gaidžio žingsnį.

Pirmiausia: kiek gi didžiųjų raidžių šventės pavadinime Trys karaliai? Pagal bendrąsias rašybos taisykles tik pirmasis šventės pavadinimo žodis rašytinas didžiąja raide – Trys karaliai (kaip ne taip ir seniai rašėme Visų šventųjų diena). Abi didžiosios raidės (Trys Karaliai) galėtų būti rašomos stilistiniais sumetimais arba lyg kuopinio veikėjo tikrinis pavadinimas.

Trijų karalių šventė pagal krikščioniškąją sampratą yra Trijų karalių, aplankiusių Kristų, šventė. Tačiau ji turi gilesnes šaknis. Nuo seno tą dieną vaikščiodavo persirengėliai (gandrai, arkliai, žydai, meškos ir kt.). Vyrai apsirengdavo senoviškais drabužiais, vaizduodami vaidilas, krivius, senovės karius. Kartais nešiodavosi saulės atvaizdą bei krivūlę. Jie lankė sodybas, giedodavo, linkėdavo namų šeimininkams sėkmės, gero derliaus, sveikatos, prašydavo dovanų, o už tai buvo vaišinami ir apdovanojami. Sausio 6-oji mūsų šalyje nuo seno vadinta Krikštais, Atarašais, vėliau – Trimis Karaliais, o Latvijoje dar ir Žvaigždės arba Žvaigždžių diena. Ši diena laikoma 13 dienų trunkančio kalėdinio švenčių laikotarpio, vadinamo „tarpkalėdžiu“, „tarpušvenčiu“ pabaiga. Astronomiškai šis laikotarpis sutampa su Saulės „stovėjimo“  laiko pabaiga.

Augustas Kuntze knygoje Prūsų Lietuvos vaizdai (1884) rašė: kad nepriviliotų ir nesupykintų piktų dvasių, lietuviai iki Trijų karalių nesuka jokio rato, neverpia, rankinėmis girnomis nemala, peilių, kirvių netekina…

Mažojoje Lietuvoje krivūlė buvo vadinama šimeliu. 1847 Neue Preussische Provinzial-Blätter rašyta, kad Trijų karalių metu dažnai pasirodydavo 3 būtybės, pvz., šimelis, ožys ir kuprotas vyras (vok. bucklicher Kerl). Šimeliu (lazda su arklio galva, vietoj arklio uodegos prikabinta linų sauja) jojo baltomis marškomis apkabinėtas raitelis. Šimelis šokinėjo, raitelis laikė rankoje pagalį ir juo pliekė visas merginas. Carlas Cappelleris 1904 veikale Kaip senieji lietuvininkai gyveno aprašė detaliau ir šyvio šokdinimą: Trijų karalių dieną tai atvedė žmogų su žirnių virkščiomis aprėdytą, kad išsižiūrėjo kaip meška. Tai meškininkas su ta meška eina į rundą ir ją muša su knipeliu, kad šoktų. Kaip jiji savo šokį buvo atlikus, tai jis ją nutvėrė už sprando ir metė į grindis. Meška bliovė ir rėkė, ale tik buvo žmogus. Kits į stubą įbėgo kaip šimelis aprėdytas. Tas veik ant suolo, veik ant stalo greitai įskraidė; tai jį plakė ir su kardupeliais ant jo metė…Kits ir kaip žyds apsirėdė ir vis murmuliavo, o kits kaip garnys. Šis turėjo ilgą snapą iš malkos padarytą ir raudonai nufarbuotą, su tuom vis barškino ir kirto, ir kūdikius įbaugino.

Etnologas  Jonas Vaiškūnas Krikštų / Trijų Karalių šventės paprotį sodybos statinių duris ir net svarbius namų apyvokos daiktus ženklinti trimis kryžiukais sieja su trijų Šienpjovių žvaigždžių, pagal kurias buvo nustatomas dienos pailgėjimas po Kalėdų, sureikšminimu. „Manyta, kad pradėjus dienoms ilgėti, vėlės privalo iškeliauti atgal į Aną pasaulį, tad Krikštų išvakarėse kai kur buvo ruošiama atsisveikinimo su vėlėmis vakarienė, vadinama Kūčelėmis. Kad namų aplinkoje neužsiliktų nė viena nepageidaujama ano pasaulio būtybė, buvo „atrašinėjami“ pastatai ir daiktai. Ant gyvenamo namo ir ūkinių pastatų durų, o kartais ir ant namų apyvokos daiktų, šeimininkas švento židinio anglimi, o vėlesniais laikais bažnyčioje šventinta kreida, žymėdavo tris kryželius + + + . Šio ženklinimo svarbą primena ir šventės pavadinimai – Atarašai bei Krikštai. „Dedant krikštus“ iš sodybos išprašomi svečiai iš Anapus“.

Beje, didžiajame „Lietuvių kalbos žodyne“ nurodoma, kad žodis krikštai turi ne vieną reikšmę. Štai trečioji reikšmė yra pusiaužiemis (laikas apie Trijų karalių šventę), pvz.: Per krikštus meška ant kito šono apsiverčia. Kita reikšmė – Trijų karalių šventė. Na, ir dar viena reikšmė ‒ trys kryžiukai, rašomi ant durų Trijų karalių šventės proga. Pvz.: Pasiėmė kreidą ir išėjo krikštų dėtų; Rytoj trys karaliai, neužmiršk ant durų krikštų sudėti; Prieš Tris karalius užrašo krikštus ant durų.

Atėjus krikščionybei ši tradicija buvo sulieta su Trijų karalių švente. Tuomet persirengėlių būrį papildė nauji karalių personažai.

Krikščionybės  laikais paplito paprotys ant durų bažnyčioje pašventinta kreida parašyti pirmąsias trijų karalių vardų raides: +K+M+B (Kasparas, Merkelis, Baltazaras). Kiekvienam karaliui skirtas kryželis prieš jo vardą reiškia išminčiaus šventumą. Pačioje pradžioje kryželiai būdavo rašomi virš kiekvienos raidės, taip sujungiant kryžių ir karūną. Vėliau žmonės ėmė ženklinti savo namų durų staktas, tikėdami, kad užrašius šias raides namai bus apsaugoti nuo piktųjų dvasių.

Kuo bus ypatingi šie metai?

Turbūt labiausiai tuo, kad visi skiepysimės nuo koronaviruso infekcijos (COVID-19). Netinka sakyti skiepytis prieš ar dėl. Turbūt šiemet dauguma pasiskiepijome nuo gripo?

Sniego šiemet dar mažai buvo, bet jei pasnigs daugiau, jį kasime nuo kelių ir takelių, o ne atvirkščiai – kelius nuo sniego.

Nepamirškime dvaselių ir Naujųjų metų naktį – neskubėkime nubraukti trupinių nuo stalo!

Parengė Daiva Beliokaitė, Klaipėdos rajono savivaldybės kalbos tvarkytoja (Remtasi:  Kęstutis Žemaitis. „Trys Karaliai, Viešpaties Apsireiškimas, Epifanija.“ ‒ Visuotinė lietuvių enciklopedija, T.  XXIV,Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2015. 145 psl.  Jonas Vaiškūnas  „Diena jau pailgėjo per gaidžio žingsnį.“ ‒ www.GRYNAS.lt (2012 m. sausio mėn.), Angelė Vyšniauskaitė „Trys karaliai“. – mle.lt, VLKK konsultacijų bankas. – vlkk.lt, Kėdainių rajono savivaldybės kalbos tvarkytojos Rūtos Švedienės tekstai (2020)