Smagu gražią vasaros dieną buvo apsilankyti Veiviržėnuose pas etnografinės sodybos, neoficialiai vadinamos Useliške, šeimininką Ričardą Padagą, kuris su šeima šioje ypatingą aurą išsaugojusioje sodyboje apsilanko daugiausia tik savaitgaliais. Džiugu, kad ir jaunajai kartai sodybos autentika kartu su gausiais XIX−XX a. pirmosios pusės buitį menančiais eksponatais yra brangi, saugotina ir tausojama. Taip pat ir jo broliui Remigijui, kuris gyvena netoliese.

Abu broliai – Veiviržėnų ilgaamžės Eugenijos Uselytės-Padagienės, gyvenusios 105 metus ir veiviržėniškų atmintyje išlikusios gyva legenda, sūnūs, puoselėja ir jos brolių bei seserų atminimą. Iš 12 išgyvenusių Kotrynos ir Vincento vaikų 2 buvo išleisti į mokslus – Zenonas ir Regina. Zenonas tapo kalbininku žodynininku, o Regina pasirinko pedagogės kelią.

Zenonas buvo vienas iš I ir II tomo tekstų autorių dar prieškariu, Žodyno redaktoriaus I tomo prakalboje paminėtas tarp artimiausių žodyno bendradarbių, iš gimtųjų Veiviržėnų apylinkių surinkęs daugiau kaip 18 tūkst. žodžių.

„Man skaudu dėl lietuvių kalbos nuskurdimo, − kaip tikras žodynininko sūnėnas sako Ričardas, −  dabartiniams vaikams jau ir katės valgo, o ne ėda, ir vištos jau ne lesa, o valgo, o šunys apskritai aukščiau žmonių.“

Visgi kiek padiskutavę abu su Ričardu sutariam, kad nūdienoje randasi ir gerų ženklų, kad atmintis gyva, o gražiausios tradicijos bus tęsiamas – tai liudija ir atgimęs domėjimasis tarmėmis, folklorinių ansamblių gausa, kuriuose dalyvauja ir jaunimas, ir mažų miestelių po kruopelę iš užmaršties traukiami istorijos deimančiukai, kurie paskui išradingai įprasminami. Juk ir prie keliuko į Useliškę – vienas iš Veiviržėnų sekretų – durys, ant kurių keletas istorijos duomenų. Tokie dalykai skatina domėtis, tyrinėti, atverti tas duris į platesnį pažinimą.

Apsilankyti Useliškėje paskatino Ričardo pažadas perduoti jo sudarytą knygą „Useliškė“. Kadangi knyga visiems besidomintiems prieinama ir el. forma Klaipėdos rajono savivaldybės interneto svetainėje, nusprendėme, kad išleistą jos egzempliorių su gražia ir prasminga dedikacija teturi Gargždų krašto muziejus. O patį Ričardą parašyti šią knygą ir sudėti į ją be galo įdomias nuotraukas, liudijančias ne tik jo šeimos ir giminės, bet ir Veiviržėnų miestelio sudėtingos praeities momentus, paskatino 2009 metais paskelbtas straipsnis Savivaldybės tinklalapyje  „Už gimtąją kalbą – kaip už Tėvynę ir už gyvenimą…“ apie tuo metu spaudai rengtoje knygoje „Tremtis ir rezistencija Klaipėdos rajone“ įdėtą ir Ričardo sesers Adolinos, gyvenusios Gargžduose, liudijimą apie brolio Zenono Useliškėje slėptą žodyno medžiagą, kuri vėžaitiškio mokytojo Ruškio dėka stebuklingai buvo išgelbėta. Adolina buvo ištekėjusi už kito Veiviržėnų krašto kalbininko ir brolio Zenono draugo – tragiško likimo Juozapo Laboko brolio Jono, − tad šios šeimos dėka saugomas ir kito žodynininko atminimas.

Deja, Adolinos ir Jono išpuoselėtos sodybos namo Gargžduose nebėra. Liko tik nuostabios nuotraukos iš Ričardo archyvo ir keletas – kur matyti sodybos kambario interjeras – šviesios atminties mokslininkės leksikologės Zitos Šimėnaitės, 2010 m. mūsų rajone dalyvavusios leksikologinėje ekspedicijoje. Nors tąkart tikslas buvo užrašinėti lietuvininkų šnektą, bet Zita, tik išgirdusi apie Zenono Uselio (Amerikoje pasivadinusio Uoseliu) ir Juozapo Laboko giminaičius, suskubo pas juos. „Kiekviena kruopelė istorijos, kiekvienas liudijimas apie mūsų žodyno darbininkus yra svarbus“, − tąsyk labai tvirtai pasakė Zita. Įrašai saugomi Lietuvių kalbos instituto archyve. 

Knygoje „Useliškė“ – ne tik šeimos ir giminių prisiminimai bei nuotraukos, bet ir straipsniai apie jų sodybą, mamą Eugeniją ir visą šeimą iš „Švyturio“ žurnalo ir „Bangos“ (ypač vertingas šviesios atminties žurnalistės Irenos Kasperavičienės), Adolinos eilėraščiai ir kt.

Paprašytas prisiminti dar ką nors apie mamą, Ričardas sakė, kad ji buvo išties šventas žmogus. Pokariu sudegus jų šeimos namams, tėvui emigravus į Vakarus, o močiutę Kotryną su Ričardo teta Adolina iš jų gimtosios sodybos ištrėmus į Sibirą, gyveno su dviem vaikais nuomojamame kambarėlyje Veiviržėnuose, o vaikai net nežinojo, kad didelė ir graži buvusi sodyba netoliese – jų senelių. Nepaisant to, dar sovietmečiu sodybą pavyko atgauti ir restauruoti, nors gyvenamajame name kurį laiką buvo kolchozo vištidė. Mama ją išpuoselėjo, pavertė pavyzdine, dar 1971 m. sodyba tapo valstybės saugomu XIX−XX a. architektūros paminklu. Nepaisant to, kad sodybos rąstus teko keisti, gelbėjant nuo medienos parazitų, ji išliko mažai pakitusi. Vienas iš Eugenijos sūnų – Alfonsas – pasirūpino didesniais langais, Ričardas išgražino pagal senąją tradiciją langines, ant skiedrų stogo teko uždengti šiferį, bet visa kuo iki šiol sodyba mena XIX a. pradžią.

Kas labiausiai įsiminė vaikui iš sunkios pokario vaikystės? Kaip 6-ajame praeito amžiaus dešimtmetyje neįmanoma buvo nusipirkti duonos. O juk buvo jau gerokai po karo. Išsikepti tuo metu taip pat nebuvo kaip ir iš ko. Štai sužinojo miestelio žmonės, kad tądien atveš duonos. „Pastatė mane mama į ilgiausią eilę, − prisimina Ričardas. – Stoviu kelias valandas, pagaliau jau parduoda duoną, prieinu savo eilę, o likę tik pusė kepaliuko. Jaučiu, kad man ant nugaros lyja. Atsisukęs pakeliu galvą, − o už manęs stovi aukštas bernas su tokia didele galva, o iš akių ašaros kaip pupos byra, kad negaus nusipirkti duonos. Tada užleidau tam bernui nusipirkti likusį puskepaliuką, o mamai grįžęs pamelavau, kad kol sulaukiau savo eilės, nebeliko duonos.“ 

Dėkodami Ričardui ir Remigijui Padagams už jų saugomą, puoselėjamą ir perteikiamą šeimos, giminės, mūsų krašto istoriją, linkime ilgiausių metų ir dar daug malonių vasarų Useliškėje. Čia yra laukiami visi besidomintys senąja žemaičių krašto architektūra ir gyvenimo būdu.

Mums, dabarties žmonėms, pravartu stiprinti savo dvasines galias saugant savo kalbą, pažįstant garbingą praeitį, gaivinant tradicijas, semiantis iš jų išminties ir tvirtybės, nes jos labai prireikia, kai nebelieka duonos.

Savivaldybės kalbos tvarkytoja,

Lietuvių kalbos draugijos Ferdinando Kelkio

skyriaus narė Daiva Beliokaitė