Klaipėdos rajono J. Lankučio viešojoje bibliotekoje vyko Lietuvių kalbos draugijos Klaipėdos rajono Ferdinando Kelkio skyriaus organizuota diskusija apie naująsias Lietuvių kalbos ir literatūros programas, kuriose 30 procentų turinio leidžiama rinktis pačioms mokykloms. Diskusijoje dalyvavo Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos mokytojos  Rasa Rusteikienė, Nerija Valinčienė, Zofija Vaitkuvienė ir mokinė Danielė Domeikytė, Dituvos Aleksandro Teodoro Kuršaičio pagrindinės mokyklos mokytojai Aleksas Bagdonavičius ir Ramunė Drizgaitė-Dargevičienė, buvusi mokytoja, publicistė Dalia Daugėlienė, J. Lankučio viešosios bibliotekos vadovė Aurelija Butkutė-Norkevičienė ir bibliotekininkė Živilė Markutė-Armalienė, Gargždų krašto muziejaus direktorė Sigita Bučnytė ir kultūrinių projektų vadybininkė Regina Šiurytė-Šimulienė, Dovilų etninės kultūros centro etnologas Helmutas Lotužis, diskusiją vedė Savivaldybės administracijos kalbos tvarkytoja, LKD narė Daiva Beliokaitė.

Šiemet – Klaipėdos krašto metai, taip pat ir žemaitiškosios Klaipėdos rajono dalies kūrėjo kunigo Mykolo Vaitkaus jubiliejiniai metai. Klaipėdos krašto prisijungimą prie Lietuvos kažkada lėmė stiprus lietuvininkų tapatybės suvokimas būtent per kalbą. Kartais atrodo, kad iki šiol dar nesuvokta šio krašto prisijungimo svarba, neatrasti žmonės, padarę didelę įtaką, kad kraštas išliktų lietuviškas – ir ne vien lietuviai, bet ir vokiečiai ar vokiškos kilmės šviesuoliai. Kaip visuomenė ir moksleivija galėtų daugiau, išsamiau įsisąmoninti savo krašto patirtis ir gebėti jomis remtis tiek mokykloje, tiek vėliau gyvenime? Ką apskritai svarbaus, įsimintino mokiniai, išeidami iš mokyklų, išsineša iš savo krašto, kas liudytų jo išskirtinumą bendroje lietuvių literatūros ir Lietuvos istorijoje? Galbūt kiekviename regione esama įdomių ir vertingų kūrėjų ir kitų lietuvybės tapsmui svarbių žmonių, vertų pažinti ir visai Lietuvai?

Diskusija prasidėjo nuo pasidalijimo mintimis, kodėl reikia pažinti krašto savitumą, kokį vaidmenį vaidina savojo krašto literatūros kūrėjai ir kiti lietuvybės ugdytojai, kaip juos atsirinkti? Kokia yra krašto istorinių kontekstų svarba?

Rasa Rusteikienė. Pirmiausia, mus įpareigoja Bendrosios programos, kuriose rašoma, kad turime padėti mokiniams formuoti pilietinę ir moralinę vertybių sistemą, būti įsipareigojusiais Lietuvos Respublikos piliečiais. Turbūt tokiais palaipsniui galime tapti tik pažinę savo krašto gilesnius sluoksnius, pamažu plėsdami akiratį, atrasdami savo tapatybę. Klaipėdos krašto kultūrinis, literatūrinis laukas platus ir gilus, 30 proc. nuo visos bendros lietuvių kalbos ir literatūros programos yra ganėtinai mažai, − iš tiesų tai vos keletas pamokų per metus, tad labai svarbus yra atrankos klausimas, nes šių pamokų negalime skirti vien gimtojo krašto pažinimui, svarbu ugdyti ir paprasčiausią raštingumą, nes jis sulig nauja mokinių karta nuolat silpnėja.

Svarbiausius savo krašto kūrėjus, kultūros lauko asmenybes gali padėti atsirinkti ir Domo Kauno, Editos Barauskienės ir kitų autorių knygos, iš kurių pirmiausia susipažįstame su iškiliais krašto kūrėjais ir visuomenės, veikėjais, pasak Domo Kauno, knygiais.

Nerija Valinčienė. Programa turi būti diegiama nuo pat pirmos klasės. Kai vaikai bus pratinami mylėti savo kraštą nuo pat vaikystės, tik tada organiškai pradės priimti ir savo krašto kūrėjus. Be to, svarbus ne tik Klaipėdos kraštas, bet ir Žemaitijos dalis, − juk visada pabrėžiame, kad tuo ir esame turtingi, jog mūsų rajonas apima ir Mažosios Lietuvos, ir Žemaitijos dalį, kurioje ne tik Mykolas Vaitkus, kurio metai šiemet paskelbti ir kuriam bus atidengtas šį rudenį paminklas Gargždų parke, iš naujo atskira knyga išleista jo prisiminimų dalis, bet ir Jurgis Šaulys, kurio ranka surašytas 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės Aktas, ir kalbininkai Andrius Ašmantas, Zenonas Uselis, Juozapas Labokas, Aleksandras Lengvinas, kalbininkas, vertėjas, vadovėlių autorius Jurgis Talmantas, spaudos darbuotojas ir diplomatas Edvardas Turauskas. 

Zofija Vaitkuvienė. Tautinės tapatybės suvokimas ateina ne iš karto. Pradedame nuo žmogaus idealo per pavyzdžius iš artimiausios aplinkos pažinimo, vėliau truputį tolimesnės nei artimos, taip ir formuojasi gimtojo krašto vaizdinys, su kuriuo tapatinamės ir kurį galime reprezentuoti. Mažvydas, Donelaitis, Vydūnas, Simonaitytė – tai buvo kūrėjai, kurie reprezentavo literatūros programose Mažąja Lietuvą, kiti dar buvo ir patiems mokytojams mažai pažįstami.

Dalia Daugėlienė. Dar nuo sovietmečio Klaipėdos krašto dalyje turėjom tik Simonaitytę, jos muziejų, apie ją rašė ir kalbėjo penki jos sūnūs, rašytoją išpopuliarino O. Pajėdaitės nuotraukos. Daugelio kitų kūrėjų apskritai nežinojom. Tik dabar atrandam Johaną Ferdinandą Kelkį, Vilių Gaigalaitį, Martyną Toleikį ir kitus šio krašto kūrėjus, krašto išeivių literatūrą, partizanų, kitų rezistentų literatūrą ir publicistiką, vokiškąją ir žydiškąją mūsų krašto kūrybą. Kokia jos vieta lietuvių literatūros kontekste? Atradę juos turim įvertinti, kiek ir kurie kūriniai yra meniški, kurie kokiose klasėse yra aktualūs ir pan. Didelis darbas kūrėjus ir kitus lietuvybės puoselėtojus surinkti, reikia specialistų pagalbos. Galbūt čia gali padėti Švietimo centras, muziejai, biblioteka.

Aleksas Bagdonavičius. Mes, suaugusieji, vertiname vienaip, tačiau vaiką įvesti į kultūros, literatūros ir kalbos lauką yra sudėtingiau, − keičiasi kartos ir supratimas apie daugelį gyvenimo dalykų. Žemaitės „Marčios“ pirmą kartą kažkada išgirstas radijo vaidinimas man padarė didžiulį įspūdį. Tada į rankas per mokyklą atkeliavo ir knyga. Šiuolaikinių vaikų išgyvenimai ir problemos, vaizduojamos šitam kūriny, kaip ir, pavyzdžiui, Jono Biliūno „Kliudžiau“, nebeveikia. Kas tas Kelkis, kas tas Kuršaitis? Tam, kad suvoktume, kaip juos reikia priartinti prie vaikų, reikia daug individualaus priėjimo ir suaktualinimo. Štai Veiviržėnų gimnazija prieš gerą dešimtmetį pasivadino Jurgio Šaulio vardu. Dabar gimnazijos bendruomenė, galima sakyti, jau gyvena Jurgio Šaulio dvasia: renginiai, parodos, nuolatinis ryšys su Šveicarijos lietuvių bendruomene ir Jurgio Šaulio draugija. Mūsų Dituvos pagrindinė mokykla šiemet mokslo metus jau pradeda su Aleksandro Teodoro Kuršaičio vardu. Čia jis gyveno vaikystėje, buvo išugdytas dėdės Liudviko Kuršaičio.

Danielė Domeikytė. Savo kraštą, iš kurio kilome, rašytojus, kūrėjus pažinti svarbu dėl tapatybės suvokimo, tačiau kai kurie mokiniai sunkiai tai priima, sako, kodėl iš viso reikia skaityti mirusių rašytojų kūrinius. Tačiau manau, kad mano lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai Zofijai Vaitkuvienei mus sudominti pavyksta ganėtinai sėkmingai. Aišku, kiek mokinys įsidėmės ir vėliau praktikoje panaudos visą pateiktą informaciją, priklauso ir nuo jos paties. Mes kartu su mokytoja praėjusiais mokslo metais organizavome išvyką į Kisinių kapinaites aplankyti Mažosios Lietuvos pedagogo, vieno iš lietuvių periodinės spaudos pradininkų J. F. Kelkio bei 1831 m. sukilimo Lietuvoje vado Antano Gelgaudo kapų. Pirmą kartą kartu važiavo ir istorijos mokytoja Ingrida Jančiauskienė, kuri pristatė įvairių ir įdomių istorinių faktų apie Antaną Gelgaudą, o vėliau mokiniams buvo pateiktos užduotys, kurios lavino atmintį ir skatino prisiminti, ką išmoko. Gegužę šią išvyką surengėme antrą kartą kitai klasei. Šį kartą prie mūsų prisijungė etnologas Helmutas Lotužis, kuris plačiau papasakojo apie J. F. Kelkį, gavome progą paliesti ir paskaityti jo leidinius. Gerbiamasis Helmutas minėjo, kad tą dieną buvo pirmas kartas, kai ne jis, o kiti sodino gėles ant Kelkio kapo. Aš kiekvienąkart ten atvažiavusi sužinau naujų dalykų, tai mane įkvepia.

Helmutas Lotužis. Po Antrojo pasaulinio karo Klaipėdos krašte vyko didžiulė migracija. Vietiniai gyventojai, kurie spėjo, lietuvininkai ir vokiečiai, ne savo noru pasitraukė į Vokietiją. Į Klaipėdos krašto žemes atsikėlė žmonės daugiausia iš Žemaitijos, dalis ir iš kitų Lietuvos vietų. Dauguma nesuprato šio krašto kitoniškos kultūros, kilusios iš kitokios – liuteronų evengelikų tikybos, kitokių papročių. Nutrūko istorinė atmintis, nebeliko pagarbos. Kisiniškų (savo kaimo žmonių) esu paklausęs: kur Kelkis gyvena? Nežino tokio. Ieškodamas senųjų kapinaičių, neklausiu, kur kaimo kapinaitės, o paklausiu, kur vokiečių kapinės, − tada parodo. Bet juk ne vien vokiečiai ten ilsisi. O štai − ir žemaitiškoje mūsų rajono pusėje buvo Žemaitijos evangelikų. Įdomi yra Eriko Tažiaus, Maciuičių gyventojo, parašyta pokario kronika, kurioje atskleista nemažai šių pasienio gyvenimo subtilybių. Per tokią literatūrą, kiek ji meniška, kiek ne, taip pat ateina suvokimas, kuo mūsų kraštas kitoks, išskirtinis.

Kuo literatūrinį išprusimą praturtina prisiminimų, kronikos, laiškų žanrai? Kaip visa ši kūryba galėtų įsiterpti į Bendrųjų lietuvių kalbos ir literatūros programų literatūrą? Kiekvienas iš pašnekovų prisiminė daugybę tekstų pavyzdžių, kurie mažlietuviško ir žemaitiško rašto gijomis lengvai įsiaudžia šalia pagrindinių programų kūrinių.

Lietuvių kalbos ir literatūros ugdymo bendrosios programos įgyvendinimo rekomendacijose siūloma savo tarmę (patarmę, šnektą) pristatyti lyginant ją su bendrine kalba. Žemesnėse klasėse mokiniai gali paskaityti ir išgirsti įdomių padavimų apie savo krašto kaimus, ypač piliakalnius, labai įdomūs padavimai apie Dovilų piliakalnį. Supažindami su tautosaka mokiniai pirmą kartą išgirsta ir apie praeities mūsų krašto žmones, kurie  rinko ir užrašinėjo tuos padavimus: Jurgis Reisgys, Valteris Mačkus, – žymių Klaipėdos krašto giminių atstovai, kurių visa gyvenimo veikla buvo skirta lietuvybės išlaikymui ir ugdymui.

Žymus dvarininkas ir mokslininkas Hugo Šojaus surinko pasakas apie paukščius, o Priekulės teisėjas Ernstas Vichertas taip pat rinko amžininkų prisiminimus, medžiagą apie vietovardžius, tačiau tik maža jo literatūrinės ir kitų raštų dalis yra išversta į lietuvių kalbą.

Pristatant savo tarmę galima supažindinti su tekstais, kuriuos rašė krašto kūrėjai sava tarme. Tokių tekstų esama knygoje „Lietuvininkų žodis“, − tai Emilio Kraštinaičio, Martyno Tydeko, Marijos Krukytės prisiminimai, kuriuos skaitydami susipažįstame su tarme ir pažįstame savo krašto istoriją. Vyresnėse klasėse galima susipažinti ir su Jono Užpurvio „Trijose kalbinėse studijose“ surinktais tekstais, kur minimos ir mūsų krašto praeities realijos. Įdomios detalės atveria savitą ir labai turtingą, kartais poetišką krašto praeities pasaulį, − tada jis tampa vertas pažinti.   

Viliaus Ašmio „Priekulės jaunųjų draugijos „Viltis“ kronikoje ar Gerhardo Jankaus „Priekulėje“, Martyno Toleikio „Ir žodžiai tapo kūnu“, Editos Barauskienės knygose pateikiami krašto žmonių prisiminimų tekstai atveda nuo literatūrinio prie krašto istorijos dvasinio kultūrinio lauko pažinimo.  Hugo Šojaus laiškas „Prūsų lietuvių balso redaktoriui“ – padėtų suvokti mokiniams, kokia svarbi istorinių pervartų metu tautinės tapatybės suvokimui ir valstybės kūrimuisi buvo kalba.  

Prisiminimų žanras atėjo į mokyklines literatūros programas daugiausia su tremtinų prisiminimais. Klaipėdos krašto žmonių egzilio patirtis daugialypė, − susijusi ne vien su Sibiro tremties, bet ir nesavanoriško traukimosi į Vokietiją, ir vilko vaikų klajonėmis, liudijančiomis apie badą ir benamystę visai netoli savo namų – Lietuvoje. Daug šių prisiminimų esama užrašyta, dalis jų – ir literatūros programose.

Donelaičio kūrybą taip pat gali priartinti įdomios sąsajos su mūsų kraštu. Priekulės bažnyčioje vienu metu, tikėtina, buvo saugomi Donelaičio palaikai. 1947 m. būtent Jonas Užpurvis, mūsų krašto žmogus, parašė pirmą veikalą apie K. Donelaičio kūrybą, kuris yra jo „Trijų kalbinių studijų“ dalis. Prieškarinė Priekulės liuteronų bažnyčia neišliko, tačiau paminklu tapo jos pamatai su ant altoriaus atversta Biblija. Tai dvasiškai stipri vieta, nuo kurios pasitelkę Dono Kauno knygas galime keliauti į Priekulės spaustuvės istoriją, vertą įdomių ir gilių apmąstymų, − kaip ir jos įkūrėjo Johano Frydricho Šrioderio.

Per F. Kelkio, kunigo, lietuviškos publicistikos pradininko ir poemų autoriaus asmenybę atrandame unikalų liuteronų konfesijos reiškinį – sakytojus ir surinkimininkus. Prieš kunigystę Kelkis taip pat buvo sakytojas. I. Simonaitytė savo kūryboje mini sakytojus kaip sustabarėjusio mąstymo, kietakaktiškus kulto tarnus, draudusius lietuviškai dainuoti ir dėvėti tradicinius drabužius, bet iš tiesų sakytojai padėjo ir išsaugoti lietuvių kalbą, jie rinko parašus peticijoms, jie vedė pamaldas taisyklingesne lietuvių kalba, todėl jos buvo populiaresnės už bažnytines.

Savo krašto rašytoją Ievą Simonaitytę kaskart atsiranda galimybių pažinti kitu kampu. Ką naujo pateikia Edita Barauskienė apie Simonaitytę „Kovingoji Ėvė“? Tai ne vien romanų autorė, o ir aktyvi visuomeininkė, to meto politinių įvykių aktyvi dalyvė. Sovietmečiu ji buvo taip pat pripažinta rašytoja, bet ji neturi kolaboravimo šleifo, kodėl? Be to, I. Simonaitytė diskutavo ne tik su Baltušiu, bet ir su Endriumi Karaliumi, aktyviu viltiečiu, tapusiu romano „Vilius Karalius“ prototipu. Jo puikus namas tebestovi, jo dukra Birutė Kalvaitienė tebegyvena ten. Didelę reikšmę turėjo bendrystė su santariečiu visuomeninku Jonu Kybrancu, kalbininku Jonu Užpurviu. Mes turime gyvą tebekuriančią rašytoją Editą Barauskienę, ir jos gyva kalba parašytos knygos – taip pat puikus įkvėpimo šaltinis pažįstant savo kraštą.

Katastrofų literatūrą – šalia „Dievų miško“ gali pratęsti mūsų krašto pedagogo Miko Šlažos prisiminimai iš Sachsenhauzeno koncentracijos stovyklos, S. Michaliaus slapyvardžiu aprašyti  leidinyje „Bestien in Menschengestalt“ [Žvėrys žmogaus pavidalu]. Šalia – ir Vilko vaikų prisiminimų knygos.

Kalbant apie Getės „Faustą“, galima atrasti mūsų krašto dvarininką Hugo Šojų kaip savotiškai faustišką asmenybę – mokslininką, troškusį pažinti viską praktiškai. Kita vertus jo ainių likime taip pat savaip juntamos faustiškojo dramatizmo tęsinys – Erichas Šojus taip pat buvo gydytojas ir archeologas, jo sūnus Verneris – gydytojas, dvaro paveldėtojas, nacionalsocialistas, kalėjime parašęs ir išleidęs istorinį romaną apie lietuvių ūkininko šeimos dviejų kartų gyvenimą 1911–1941 laikotarpiu „Birute. Roman aus Litauen“ [Birutė. Romanas apie Lietuvą]; mokslinį veikalą apie kalinių elgseną „In Haft. Zum Verhalten deutscher Strafgefangener“ [Įkalinimas. Vokiečių kalinių elgsena], kuriame nagrinėjamos opios psichologinės kalinių problemos – kaltės jausmas, polinkis į religiją, seksualinis gyvenimas.* Tačiau šios knygos neišverstos ir šiuolaikiniam skaitytojui apskritai nėra lengvai prieinamos.

Vyresnėse klasėse kalbant apie karą kaip absurdą bendrosiose programose siūloma skaityti Voneguto „Skerdykla Nr. 5“ ir Džordžo Orvelo „1984“ – reiktų labai atsargiai, nes čia nesunku priartėti prie rusų propagandos naratyvo – kad karas apskritai blogis, kad ukrainiečiai taip pat blogi, nes ir jie kariauja. Galbūt mokiniams galima pasiūlyti užrašyti mūsų rajone gyvenančių ukrainiečių patirtis, palyginti jas su mūsų krašto žmonių patirtimis per Antrąjį pasaulinį karą.

Neseniai į Lietuvą sugrįžo žymios lietuvininkų giminės – Reisgių archyvai. Reisgių giminės atstovai nėra palikę prisiminimų, bet jų veikla glaudžiai susijusi su lietuvybės išlaikymu ir ugdymu Klaipėdos krašte, krašto žmonių tautiniu apsisprendimu. Kitos garsios giminės – Mačkų kronika tebėra rankraštyje. Kas kada ryšis išleisti ir priartinti prie visuomenės, taip pat ir mokyklos?

Jurgio Kunčino kūryba sietina su iš mūsų krašto žemaitiškosios dalies kilusio kūrėjo Antano Ramono kūryba, kuri taip pat yra labai vilnietiška. Mūsiškis Antanas Ramonas, kaip ir Jurgis Kunčinas Žvėryne taip pat įdomiai įamžintas – tėviškės vietoje pastatytas netradicinis paminklinis akmuo.

Ne paskutinėje vietoje būtų ir knygos, išleistos pagal Lietuvos tūkstantmečio programą, apie atskiras rajono seniūnijas, kuriose taip pat skelbiama nemažai prisiminimų.

Kokios tarpdalykinės integracijos galimybės?

Siūlomą Lietuvių kalbos ir literatūros programose aptarti dailininko Pikaso „Gerniką“ galima sieti su mūsų krašto dailininkės Evos Labutytės grafika, taip pat labai gilia, savita, kalbančia apie savo kraštą per amžinybę, atskleidžiančia ir tragiškas puses. Taip pat galima įtraukti ukrainiečių menininkų plakatų karo tema.

Labai svarbi ir įdomi tema yra bažnyčios (tiek katalikų, tiek liuteronų) vaidmuo lietuvybės byloje. Ne tik per giesmes ir kitus bažnytinius tekstus, bet ir pačių kunigų veiklą padedant sukilėliams, knygnešiams, pokario partizanams, saugant ir platinant draudžiamą literatūrą ir laikraščius. Galbūt šias temas galima įtraukti ir į tikybos kursą?

Senosios Klaipėdos krašto knygos ypatingos – labai gražiai išleistos, gotišku šriftu. Per jas galima susipažinti su spaustuvėmis, spaustuvininkų biografijomis ir spausdinto žodžio keliu, savitais žanrais, kaip liuteroniškos bažnytinės giesmės, atvedusios jų vertėjus ir kūrėjus prie literatūrinės kūrybos – kaip J. F. Kelkį. Giedamų giesmių ir dabar galima pasiklausyti per liuteroniškas pamaldas arba kapinių šventėse.

Svarbi tautosakos, literatūros ir liaudies meno sąsaja, atvedanti mus prie be galo turtingos mūsų kraštiečio Vytauto Majoro kūrybos, kuris sukūrė tiek daug skulptūrų literatūriniams personažams. Be to, drožinėjo tarmiškus tekstus (Žemaičio skulptūra ant Skomantų piliakalnio). Jis išdrožė ir pastatė koplytstulpį šalia savo namo buvusioje ištremtos Martyno Reisgio šeimos sodybos vietoje. Nors šios sodybos nebėra, tačiau kitame kaime yra išlikęs puikus Martyno Reisgio statytas namas, kuriame atsispindi gražiausi Mažosios Lietuvos architekūros bruožai, o verandą, pro kurią buvo įėjimas į surinkimų kambarį,  puošia tradicinės lietuviškos drožybos stogo kraigas. Tai tarsi dviejų kultūrų darni sampyna. Per Šojaus dvaro fasado puošybos elementus, paimtus iš lietuviškų audimų rašto, taip pat pažįstame krašto žmonių pasaulėjautą per architektūrą.   

Prie krašto realijų priartina reklamos tekstai senuosiuose laikraščiuose, kurių turi rajono muziejai. Reklama senuosiuose laikraščiuose – labai įdomi, informatyvi, kartais komiška. Susipažinimas su ja gali paskatinti sukurti daug įdomių užduočių mokiniams.

Yra nemažai Klaipėdos krašto senų ir naujai išleistų receptų knygelių, kulinarinio paveldo edukacijų. Taigi šio krašto pasaulėjautą galima pažinti ir per maisto kultūrą.

Dalis aptartų dalykų įtraukta į Klaipėdos rajono muziejų ir kultūros centrų edukacijas, tačiau galima toliau jas plėsti, daugiau priartinti prie mokyklų pasirinktų temų poreikio.

Kokie kultūrinio kraštovaizdžio ženklai padeda ar dar labiau padėtų įtraukti mokinius į aktyvesnį pažinimą, jei jų būtų daugiau? Štai pagaliau turėsime Gargžduose paminklą iškiliam kunigui, poetui, rašytojui Mykolui Vaitkui, tačiau iki šiol moksleivija ir apskritai visuomenė mažai žino apie baronus Renes, kurių dvaro neišlikę, o tik parkas, tačiau net jis nepavadintas šiuo vardu, o juk būtent baronų Renių finansinė parama padėjo Vaitkui išeiti į Palangos progimnaziją, o paskui ir į pasaulį. Štai Plungė ir Rietavas, regis, intensyviau gyvena Oginskių dvasia.

R. Šiurytė-Šimulienė. Rietavas – pavyzdys, ką reiškia būti stipriam atminties matyme, tai Oginskių kultūros židinys. Muziejaus direktorius Vytas Rutkauskas kažkada vesdavo pamokas ir suformavo nuostatą, kad išėjęs iš tos vietos turi į ją kažką grąžinti, tarsi lieki skolingas toliau reprezentuoti Oginskių palikimą. Renės mažiau žinomi, nes anksčiau baigėsi jų šeimos gyvavimas Gargžduose nei Oginskių Rietave ir Plungėje, bet štai – Mykolas Vaitkus gali tapti kaip literatūrinės erdvės atspirtis, nuo kurios galima sukti po rajoną ir daug toliau – čia įsisuka Maironis, Vaižgantas, Salomėja Nėris, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, kiti kūrėjai ir kitokio tipo asmenybės, kūrusios Lietuvą. Vaitkus prijungia Renes, o Ašmantas mūsų rajono Endriejavo apylinkes sujungia su Rietavu, Žemaitijos pusėje ne tik broliai rašytojai Dirgėlos, bet ir diplomatas, visuomenės veikėjas, spaudos darbuotojas Edvardas Turauskas, pedagogas, kalbininkas, vertėjas, vadovėlių autorius Jurgis Talmantas, − taigi šį kultūrinį lauką galima plėsti ir siaurinti pristatant atskiras temas. Vienos iš jų svarbios giliau pažinti galbūt tik mokytojams, kad gebėtų įvesti mokinius į kontekstą, kitos – ir mokiniams.

H. Lotužis. Svarbus yra vietovės kultūrinis identifikavimas ir jo tikslinimas, iš to rutuliojasi įvairios temos. Štai Gargždai: spausdintas žodis, knygnešystė, 3 konfesinės bendruomenės. Gargžduose nebeminim liuteronų, nelikę ir jų kapinių, tačiau turim grąžinti šį atminimo trūkumą. Visos lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu atkeliavusios knygos atėjo iki Kuršlaukio šalia Gargždų. Kantorius Kavolis, kitų bažnyčios tarnų veikla dar tebėra nearti dirvonai. Taip pat ir Veiviržėnai, Jurjonai, kiti knygnešystės taškai. Turiu knygnešystės laikų knygą, kuri išnešta per Jurjonus – tokios krašto relikvijos gali sužadinti istorinę atmintį ir paskatinti tolesniems ieškojimams.  

R. Rusteikienė. Norisi, kad kultūrinis literatūrinis laukas atgytų sparčiau. Atsinaujinančiuose Gargžduose norėtųsi matyti daugiau suliteratūrintų erdvių. M. Vaitkaus paminklas, tikėkimės, bus puiki pradžia. Kilnojamoji paroda apie Mykolą Vaitkų jau yra labai geras ne tik mokinių, bet ir visuomenės supažindinimo pavyzdys. Ji gali keliauti po mokyklas kartu su kai kuriais šio kūrėjo tekstais. Tačiau mokiniams pristatant Vilių Gaigalaitį juk nenusivesi prie Viliaus Gaigalaičio globos namų – turi būti ženklas, kuris įprasmintų, patrauktų.

Kokie būdai mokiniams priimtiniausi? Kokie metodai paskatina jų susidomėjimą ir gilesnį pažinimą? Štai yra Klaipėdos rajono „Kalbos kelio“ keli maršrutai, kuriuos galima rasti I. Simonaitytės bibliotekos „Krašto gido“ platformoje, Dovilų etninės kultūros centre – žemėlapis, kur nužymėta siena, elektroninis senųjų kapinių žemėlapis, renginiai. Gal mokiniams taip pat įdomu būtų kurti maršrutus arba kad ir toks įprastas per lietuvių kalbos pamokas kalbos žinių patikrinimo būdas kaip diktantas gali būti su vietos autorių tekstais arba įterptais sakiniais, arba apie vietos kūrėjus, su savo kraštu susijusiomis realijomis? Esė rašymas, remiantis vietos kūrėjo ištrauka? Tačiau labiausiai šiuolaikiniams vaikams turbūt reikia interaktyvumo?

R. Rusteikienė. Šiuolaikiniai mokiniai yra vaizdo karta, todėl kiekvienas savojo krašto pasakojimas, vietos kūrėjų kūrinys paveikus taptų per sąsajas su konkrečiomis vietomis, žmonėmis, daiktais, eilėraštį ar kitą tekstą lydinčia muzika ir panašiais dalykais. Tolesnės užduotys gali sietis su žinių įtvirtinimu ir išgyvenimų perteikimu šiuolaikinėmis technologijomis.

H. Lotužis. Mokytojams pagalbą iš tiesų gali teikti šio krašto žmonės, juos reikia tik pasikviesti. Dar yra gyvų, arba jų vaikai su perteiktomis patirtimis. Štai, ir man pačiam buvo išbandymas, kai į ekskursiją pas mus atvažiavo iš Šilutės 3 autobusai. Lankėsi Vanagų bažnyčioje, prie paminklo Simonaitytės gimtinėje. Paprašė ir tarmiškai kalbėti. Ką daryti, kad vaikams nebūtų nuobodu klausytis? Teko juos įtraukti – ir bažnyčioje žvakes padegioti, ir vargonais pagroti atsirado mokanti mergaitė, ir dumples panaudoti, ir varpais paskambinti teko pačiam kaip voverei pasikabinti. Paskui vaikai sako – va, ir bažnyčioj treniruokliai. Tačiau būtent tokie dalykai, o ne vien sausas pasakojimas mokiniams išlieka.

D. Domeikytė. Šiais laikais, vartotojiškoje visuomenėje, man atrodo svarbus informacijos greičio aspektas. Informacija prieinama greitai, patogiai ir pateikimas yra koncentruotas. Galbūt pabandyti šiuos dalykus įlieti į socialinius tinklus, kad ir „Tik tok“, keliant kažkokius trumpus pasakojimus, eiliuotus ar ne eiliuotus, surepuotus ar kitaip apdainuotus. Pvz.: „Maironis per minutę“. Aišku, jei yra ruošiamasi pristatymui, reiktų atkreipti dėmesį į vizualizaciją, kad informacija būtų pateikiama įdomiau, pavyzdžiui, pasitelkiant memus. Manau, kad jaunimą domina interaktyvios užduotys, nes dabar didelę dienos dalį praleidžiame prie mobiliųjų, todėl puikiai tam tiktų įvairios, jau žinomos svetainės kaip „kahoot“, „quizlet“, „quizziz“. Taip pat galbūt iš pat pradžių pavyktų tam tikromis temomis įterpti angliškų žodžių, taip pašiepiant anglų kalbą, kad vietoj jos būtų naudojami lietuviški posakiai (reverse psychology). Arba įterpti senų lietuviškų frazių žemaitiškai ir panašiai, nes tai atkreiptų paauglių dėmesį ir jie imtų klausytis.

Kai kurie mokytojai stengiasi kiek įgalėdami sugalvoti patrauklių, netradicinių pateikimo būdų, tačiau visada buvo ir bus moksleivių, kurie to neįvertins, tačiau mokytojams linkėčiau susikoncentruoti į nuoširdžius, teigiamus atsiliepimus, nes negatyvas labai psichologiškai veikia mokytojus ir jų motyvaciją.

Kokios pagalbos reikia mokytojams, kad sėkmingai galėtų atsirinkti kūrėjus, temas, tinkamai atskleisti kontekstus? Galbūt netgi reiktų atskiro vadovėlio? Kokį vaidmenį čia vaidina rajono kultūros įstaigų prisidėjimas?

Rasa Rusteikienė. Džiaugiamės, kad jau esame sutarę su Klaipėdos universiteto istorike dr. Silva Pocyte dėl 3 dalių mokymų mokytojams, jei tam pritars Klaipėdos rajono savivaldybės Švietimo skyrius. Šiuos mokymus, kurie padėtų išsamiau mokytojams susipažinti su krašto istoriniu, kultūriniu, literatūriniu ir kalbiniu palikimu, vestų ne tik Klaipėdos universiteto dėstytojai, bet ir vietiniai specialistai – kaip Dovilų etnologas Helmutas Lotužis, rašytoja Edita Barauskienė, muziejininkai ir kiti. Šiems metams pasirinkome 3 asmenybes iš Klaipėdos krašto pusės: Martyną Mažvydą, Johaną Ferdinandą Kelkį ir Vilių Gaigalaitį, iš žemaitiškosios – Mykolą Vaitkų.

Kiekvieno atskiro miestelio ar kaimo žmonių bendruomenė, taip pat ir mokytojai, mokiniai  turi prisiimti atsakomybę už savo literatūros kūrėjų ir kitų kalbos, lietuviško žodžio puoselėtojų atradimą ir atvėrimą. Svarbi yra ir tremtyse bei emigracijoje išgyvenusių žmonų kūryba ir tai, kas rašoma apie juos. Tokių žmonių yra ir Veiviržėnuose, ir Priekulėje, Endriejave, Dituvoje ir kitur. Visi rajono lituanistai turi susitarti, kad apie savo krašto kūrėjus būtų kalbama daugmaž iš vienodų pozicijų.

Aleksas Bagdonavičius. Mūsų Dituvos pagrindinė mokykla planuoja renginį Aleksandro Teodoro Kuršaičio ir kitiems Kuršaičiams paminėti, į kurį pasikviesime kitų mokyklų atstovus, tikimės, kad tai vėliau išaugs į platesnę edukacinę programą. Ruošdamiesi ypač daug bendradarbiaujame su mokyklos istorijos mokytoja Milda Kontrimiene. Panašiai kiekviena mokykla gali pristatyti savo aplinkos kūrėjus, lietuvybės puoselėtojus, − taip padėsime plėsti ir gilinti kultūrinį, literatūrinį ir kalbinį lauką.

Z. Vaitkuvienė. Kiekviena mokykla turi savo tradicinių veiklų. „Vaivorykštės“ gimnazijoje vyks mokytojos Daivos Toliušienės pasakorių konkursas, skirtas Klaipėdos krašto metams, į kurį pakviesime viso rajono moksleivius.

Sigita Bučnytė. Ieškom kontaktų su mokytojais, šiuo metu daugiau orientuodamiesi į jaunesnes klases. Be to, kas labiausiai galėtų pagelbėti mokytojams tiesiogiai – Savivaldybės kultūros strategija, kurioje numatyta duomenų bazė, kur būtų surinkta informacija apie iškiliausius mūsų krašto asmenis. 

Regina Šiurytė-Šimulienė. Mokyklos turi būti suinteresuotos pasinaudoti tuo, ką turime rajone. Visi moksleiviai turėtų būti aplankę Simonaitytės muziejuje. Bet tikrai ne visi būna buvę. Priimdami mokinius stengiamės prisitaikyti prie grupių poreikių ir situacijų, keisdami pasakojimą. Jei grupė labiau skaitanti, orientuojamės į literatūrinę pusę. Vaikai kartais įsimena juokingus dalykus, bet kažkas užkimba ir išlieka atmintyje.

Štai ir mokslų metų pradžioje muziejus kviečia į įdomius tęstinius renginius-ekskursijas, − viena iš jų susijusi su M. Vaitkaus keliais ir takais Gargžduose, Jokūbave ir Kretingoje bei apylinkėse, o kita pakvies patyrinėti rajono centro mikrokosmosą – supažindinti su kultūros paveldo objektais Gargžduose.

Aurelija Butkutė-Norkevičienė. Biblioteka, kaip ir kasmet, pakvies rajono moksleivius į daug prasmingų renginių. Pavyzdžiui, mūsų „Jono ir rajono žaidimas“ apie žymias Klaipėdos krašto asmenybes, įsimintinas vietas.

Be to, biblioteka skaitmenina knygas, todėl pagal mokyklų poreikį galime suskaitmeninti tas knygas, kurios yra ar bus daugiau naudojamos per pamokas, bet kurių popieriniu pavidalu trūksta.

M. Vaitkaus metams bus išleista jo atsiminimų rinktinė, bet ateityje galbūt pavyks įgyvendinti ir garsinės knygos idėją. Įsivaizduokite, kaip būtų puiku, kai savo krašto autoriaus prisiminimų, o gal ir ne tik jų, bet ir grožių kūrinių tekstus, įskaito ir mokiniai, ir mokytojai, ir visi norintys visuomenės nariai, ir šios knygos klausosi ir dabar ir po daugelio metų šių žmonių vaikai ir anūkai. Manau, tai galėtų būti puikus kūrybinis kartų projektas, priartinantis visuomenę ne tik prie žymaus kūrėjo, bet suteikiantis gerų emocijų, tai būtų ir dovana neregio neįgalumą turintiems žmonėms. 

Galbūt verta atsigręžti į istoriją?

Dar 1756 m. Berlyno vyriausiasis konsistorijos tarėjas Süβmilchas rašė: „Senasis užsispyręs lietuvis švietimo dėka pasidarė visai kitoks žmogus visuomenėje; jis, ypač mokykloje auklėta karta, žino ir vykdo prievoles vyriausybei. Koks puikus atpildas už įdėtas lėšas.“

1786 m. Gotfrydas Ostermejeris teigė, kad „dabar <…> iš šimto lietuvių vos vienas kitas skaityti nemoka.“ Pastangos mokyti visus krašto gyventojus davė pastebimų rezultatų. *

Nieko naujo, kad mokytojai rašė vadovėlius, pradedant Frydrichu Šrioderiu, kuris pats prieš rašydamas lietuvių kalbos vadovėlį dar turėjo išmokti kalbą. Jis vadinosi „Lietuviškos bey vokiškos skaitimo knygeles“ (7 leidimai, 1869–1884), Lietuviškus pradžiamokslius leido Vilius Gaigalaitis, Jurgis Lėbartas.

Mokytojas Mikas Šlaža parašė 7 vadovėlius, 1926 m. „Darželis“ pripažintas vienu geriausiu lietuviškų elementorių, lietuvių kalbos elementorių ir žodyną vokiškoms mokykloms. Teorines jaunosios kartos ugdymo idėjas M. Šlaža išdėstė žurnaluose „Tautos mokykla“, „Vairas“, „Naujoji romuva“, „Pajūris“, laikraštyje „Vakarai“.

Adomas Brakas išleido mokyklai skirtų skaitymo ir rašymo knygelių.

Jonas Jokūbas (Hansas) Purvinas parašė 2 vadovėlius: „Evangeliška tikybos knyga“ ir kartu su Oto Lewandovskiu – itin populiarias „Skaičiavimo knygas“.

Martynas Gelžinis, nusižiūrėjęs į vokiečių mokyklų tradiciją, kur krašto pažinimas buvo labai svarbi disciplina, 1935 m. parašė vadovėlį „Mano gimtinė Klaipėdos kraštas“. Iš jo studijų bei straipsnių Viliaus Pėteraičio rūpesčiu Vilniuje parengta ir 1996 m. išleista knyga „Mūsų gimtinė Mažoji Lietuva“ (įvykiai nuo XIII a. iki XX a. vidurio).

V. Daugirdaitė-Sruogienė parašė specialiai Klaipėdos krašto mokykloms skirtą Lietuvos istorijos vadovėlį (nemažai dėmesio ten skirta Mažosios Lietuvos praeičiai).

                                                                                       Užrašė Daiva Beliokaitė