Kalba yra pasaulio kopija

Birželio 4 d. Gargžduose, J. Lankučio viešojoje bibliotekoje, svečiuosis kalbininkė, profesorė, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos vyriausioji metodininkė‑tyrėja, populiarios pokalbių laidos Kalbos klubo rengėja Jolanta Zabarskaitė, pristatysianti ir savo knygą „Kaip kalba gamina prasmę: Kognityvinės semantikos tyrimai komunikacijos požiūriu“ (2023). Ta proga kalbamės apie gyvenimą su kalba ir kalboje: kuo jis įdomus, nenuspėjamas, intriguojantis?

Gerbiama Jolanta, Jūs tikrai toli išsiveržusi iš siaurų kalbinių interesų ir pačios kalbos ribų: ne tik tiriate kurią nors kalbos sritį ir ne tik ją dėstote tradicinėse kalbininkams darbovietėse, bet ir domitės tarpkalbiniais ir tarpdiscipiliniais dalykais, įgyvendinate su tuo susijusius projektus, rengiate ir kuruojate kalbines parodas (buvo atkeliavusi ir pas mus prieš keletą metų), netgi esate sukūrusi scenarijus dokumentiniams filmams apie kalbininkus ir kalbą… Kas tai yra Jums pačiai?

Taip jau nutiko, kad ne aš lietuvių kalbą, o lietuvių kalba mane pasirinko. Tiesiog žinojau, kad studijuosiu lietuvių filologiją. Aišku, galvojau apie literatūrą, kaip ir daugelis, bet pirmame kurse, kai reikėjo pasakyti, kokią specializaciją renkuosi – liežuvis pats, be mano valios – pasakė: „kalbos“. Iki šiol negaliu paaiškinti, kodėl. Gal koks Sirvydas iš dausų tada valdė mano kalbos padargus? Nes jis, pirmasis lietuvių žodynininkas, mano karjeroje svarbus. Baigusi universitetą buvau pakviesta į Lietuvių kalbos institutą ir rašiau akademinį „Lietuvių kalbos žodyną“. Žodžių, jų reikšmių, metaforų, palyginimų, vaizdingų posakių vandenynas, o gal geriau tiktų pasakyti, krioklys, atskleidė kalbos galią ir įvairovę, per tai – pasaulio spalvas, garsus, šviesas ir šešėlius. Kalbos tyrimus, į kuriuos įsitraukiau, greitai pasivijo noras parodyti šio fenomeno įvairiapusiškumą plačiajai visuomenei. Taip atsirado kalbos populiarinimo ir kalbotyros žinių sklaidos projektai. Tada dėsningai atėjau prie inovatyvių kalbos mokymo metodikų kūrimo vadinamuoju veiksmų tyrimų (action research) metodu, kalbos analitikos, trapdisciplininių tyrimų. Viskas, kaip kokie karoliai, vėrėsi ant įvairiaspalvės ir nesutraukomos kalbos juostos.

Kaip kilo idėja rengti Kalbos klubo laidas ir kaip ta idėja toliau vyniojasi, vejasi, susiveja ir gal net ją pačią kartais reikia vytis? Paklausius Jūsų laidų atrodo, kad pašnekovai – tiek kalbininkai, tiek kitų artimų ir net ne visai artimų profesijų žmonės kartais patys būna nustebę dėl savo atradimų, įžvalgų, atsivėrusių pokalbio metu? Taigi Kalbos klubo pokalbių tikslas – ne vien suteikti žinių klausytojams, bet ir generuoti kalbines idėjas?

Kalbos klubas atsirado iš labai aiškiai suvokto poreikio ugdyti lingvistinio mąstymo kultūrą Lietuvoje. Stereotipiškai suvokiamas kalbos vaidmuo ir funkcijos nėra gerai, nes riboja mūsų galimybes naudoti kalbą kaip puikų instrumentą kūrybinėms idėjoms generuoti, vertingą įrankį objektyviai pažinti save ir pasaulį, pasaulio pokyčių kalbinę kopiją, kurią galime panaudoti kaip žemėlapį tam, kad susigaudytume kurlink judame kasdieną atsirandančių naujovių sūkuryje.  Juolab, kad kalba iš analoginės mutavo į skaitmeninę, todėl išryškėjo kitos, nei buvome įpratę, jos funkcijos. O mes vis dar bandome kalbą tvarkyti ir jos mokyti kaip linijinės ir stebimės, kodėl problemų daugėja.

Kalbos klubo temos turi griežtą logiką – atsitiktinių nėra. Turiu tikslą atkreipti dėmesį į vieną ar kitą aktualią, paprastai skaitmeninės kalbos, problemą.  Kviečiuosi pašnekovus ir pašnekoves, kurie savo darbuose, kūryboje, viešuose pasisakymuose „užkabina“, kartais net nesąmoningai, tą problemą, kurią noriu iškelti. Galbūt dėl to ir susidaro įspūdis, kad laidos metu įvyksta kalbiniai atradimai. Nes dirva jiems jau būna paruošta iš anksto.

Rudenį atiduosiu leidyklai Kalbos klubo pokalbių knygą darbiniu pavadinimu „Naujasis kalbos glosarijus“, kuriame pokalbiai su išsamiais komentarais bus sudėlioti pagal praėjusiuose sezonuose nagrinėtas temas.

Šalia Kalbos klubo dar yra Kalbos klubas plius, skirtas kitoms kalboms, jų ir lietuvių kalbos bei kultūros sąlyčiui. Kalbos klubą plius sugalvojau norėdama, kad mažėtų etnocentrizmas (tai nelabai sveika kalbai) ir didėtų atvirumas kitam ir kitokiam taip pat ir kalbos lauke (tai gerokai sveikiau).   

„Kalba yra ne vien gramatika, jos taisyklės ar netaisyklingumas, − kalba veikia gyvenimą…“ – tai citata iš Jūsų pokalbio Kalbos klube su kitu žinomu kalbininku Antanu Smetona apie neapykantos kalbą. Taigi kalba veda ne tik prie savitarpio supratimo, gėrio, tiesos gyvenime?

Kalba yra pasaulio kopija, o kiekvienas mūsų turime savo kalbinį dvynį – save patį kalboje, kurią vartojame. Mes – tai mūsų pasirinkimai vartoti konkrečią leksiką, metaforas, sintaksines konstrukcijas ir retorines figūras, kontroliuoti semantiką ir tartį. Nes pagal tai, ką ir kaip kalbame, mus vertina kiti. Kartais per mažai tam skiriame dėmesio ir paskui stebimės  vadinamosiomis komunikacinėmis nesėkmėmis.

Mūsų tautos išmintis siunčia aiškią žinią: „Žodis žvirbliu išlekia, jaučiu sugrįžta“. Jo galią galima naudoti ir geriems tikslams, ir piktiems. Kita žinia, kurią gauname iš tautos išminties lobyno, dar aiškesnė: „Žodis žeidžia, žodis gydo“.

Žodžio galia piktavalių yra naudojama tamsiems tikslams: propagandai, manipuliacijoms, melagienoms. Tragiški pastarųjų metų įvykiai Ukrainoje privertė atkreipti į tai didesnį dėmesį. Tai svarbu. Kad atskirtume melą ir tiesą kalboje, turime mokytis lingvistinio mąstymo, suprasti, kokie procesai vyksta mūsų smegenyse, atpažinti kalbos poveikio mechanizmus.

Vakarų Lietuvos krašte taip pat esate žinoma kaip  L. Rėzos kultūros centro Juodkrantėje kuratoriumo pirmininkė, viena iš „Kalbos klubo“ laidų – apie kuršininkų kalbą su prof. Dalia Kiseliūnaite, o pagal Tūkstantmečio mokyklos programą mokytojams lituanistams čia pas mus, Gargžduose, skaitėte paskaitas apie kultūros ugdymą. Kaip esame matomi su savo regiono ypatumais, taip pat ir per kalbą?

Vakarų Lietuva man yra ypatingas, truputį mistinis kraštas. Istorija, kultūrinės ir religinės patirtys suformavo ryškią, įdomią, nuo vadinamosios Didžiosios Lietuvos akivaizdžiai besiskiriančią tapatybę. Mano nuomone – Jūsų tapatybė, paveldas plačiąja prasme – didžiulis visos Lietuvos turtas. Tam turiu argumentų. Jūsų regionas savo kultūriniuose pamatuose turi daugiausiai to, ką esame įpratę vadinti vakarietišku mąstymu. Jo išskirtinumas dar ne iki galo yra suvoktas visos Lietuvos mentaliniame žemėlapyje.

Kuršininkų kalbos gaivinimas, donininkų tarmės rekonstrukcija – didžiausios pagarbos ir žavėjimos vertos iniaciatyvos. Apie šias patirtis reikia pasakoti ne tik pasaulio nykstančių kalbų ir tarmių konferencijose, bet ir visose Lietuvos mokyklose.

Kodėl ir kaip turėtume išlaikyti kalbą turtingą ir taisyklingą, saugoti ar bent jau pažinti tarmes? Gal turėtumėt kokių specialų palinkėjimų mūsų krašto mokytojams, mokiniams, visiems, neabejingiems kalbai?

Pasikartosiu – kalba yra pasaulio kopija. Lietuvių kalba yra lietuviško pasaulio kopija. Kalbos ir tikrovės ryšys neabejotinas, sudėtingas ir iki galo neištirtas. Mano knyga „Kaip kalba gamina prasmę“ ir yra skirta tikrovės ir kalbos ryšių tyrimams. Šie ryšiai –  labai sudėtingi. Kognityviniai kalbos tyrimai yra palyginti nauji kalbotyroje, bet viena yra aišku – kalbos, kaip tikrovės kūrybos įrankio ir priemonės, vaidmuo yra milžiniškas. Todėl kalbą reikia stiprinti, nes per ją kuriame savo, lietuviško pasaulio, progresą ir įvairovę.

Unikalus kalbinis pasaulis yra atsvara globaliajam, kuriame susilydo pasaulėjautos, istorijos ir gyvenimo būdai į vienodą, visur panašią masę. Patogu? Galbūt, jei neturi ambicijų sukurti, ko dar nebuvo šiame margame pasaulyje. Nenori būti „joks“? Tada remkis savo kalba (ir tarme). Tą labai svarbu suvokti. Ir to dar nesame supratę.

Jei šiuos dalykus iš tikrųjų suvoktume  – tada galbūt pradėtume keisti kalbos mokymo(si) metodus ir kalbos politikos nuostatas.

Kaip minėjau, tarmes išlaikyti ir stiprinti reikia dėl tos pačios – regioninės pasaulėkūros priežasties. Apie tai gana išsamiai esu rašiusi kolektyvinėje monografijoje „Naujos tradicinės regionų tapatybės konstravimas: integralumas, sumanumas, konkurencingumas” (autoriai Arūnas Augustinaitis, Danguolė Mikulėnienė, Jolanta Zabarskaitė, Violeta Meiliūnaitė, Remigijus Venckus, Liutauras Labanauskas, Kastytis Rudokas ir Austė Kiškienė). Rekomenduoju.

Na, o pabaigai linkėjimai – atsikratyti stereotipų kalbos lauke, klausyti širdies ir aiškiai suvokti, kad kalba kuria mūsų lietuvišką ateitį.

Susitikimo pradžia 17.15 val. Kviečiame dalyvauti!

                            Kalbėjosi Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos kalbos tvarkytoja Daiva Beliokaitė

Kalbininkė, profesorė Jolanta Zabarskaitė/ Gedimino Pranckūno nuotr.
Paskutinis atnaujinimas: 2024-06-03 11:44:58

Veiklos sritys