Pasak vieno Klaipėdos rajono Šnaukštų kaimo gyventojo, žmonės šį buvusį Vokietijos imperijos pasienio kaimą, kuriame taip nelemtai žuvo vienas iš 1831 m. sukilimo vadų Antanas Gelgaudas, visada vadino Šniaukštais, t. y. šaknyje tarė minkštai ir rašė su minkštumo ženklu. Žinoma, taip tarti patogiau. Atsivertę didįjį „Lietuvių kalbos žodyną“ ir pasitikrinę bendrinius veiksmažodžius su kamienu šniaukšt-, randame, kad šniaukšti turi net 9 artimas reikšmes, − kai kurias iš jų laikytume perkeltinėmis:

                      1. Godžiai, su garsu ėsti, čepsėti: Šniaũkščia kiaulės ėsdamos ėdalą Arkliai akselį šniaũkščia. Karvės, gavę dobilų, tik šniaũkščia.

                      2. Susikaupus, su apetitu valgyti: Tai valgnus tavo bernas: nuejau, tai radau, kad šniaũkščia, kad šniaũkščia! Ko šniaukšti̇̀ kaip žalis žolę?

                      3. Uostyti tabaką, šniaukti: Ė, brudas, taboką tik šniaũkš šniaũkš, visas susmirdęs. Dabar pametė taboką šniaũkščiamą, – o anksčiau tai kas nerūkė, tai šniaũkšdavo. O tu, taboka mano rudoji, kad aš tave nemalsiu ir į ragą nepilsiu, aš nešniaũkšiu.

                      4. Nosimi traukti su garsu, šniurkščioti, šnypčioti: Ar neperšalai tu kur, ko tu tep šniaukšti. Du šniaukščia, du braukščia, o penki tykoja (nosis ir ranka).

                      5. Versti, jaukti: Kam tą lovą taip šniaukšti̇̀! Ko čia šniaukšti̇̀ po visas kertes? Šniaũkščia pas stalą, verčiau pas duris šniaũkštų Dkš.

                      6. Šiugždėti, čiužėti: Kad pjauna, tai dalgis šniaũkšta. Paukštė – patvory šniaukštė; lizdą nešė viršum medžio, dės kiaušinį antatrynį (apynys). Čižyla paukštė – mūsų lauke šniaukštė (kulka).

                      7. Smarkiai lyti, žliaugti, čiožti: Kad lyja, kad šniaũkščia, net balos putoja. Jau antra diena, kai lytus pradėjo šniaũkšti.

                      8. Nardyti, plaukioti: Einu paupe – kas šniaũkščia, daboju – upėj antys tik uodegėlėm virpsi.

                      9. Sunkiai, uždusus dirbti: Tik dirbi, šniaukšti̇̀ tą darbą Klt. Tašymas – tai labai šniaũkščiamas darbas.

                      9. Būti piktam, susiraukusiam: Merga šiandien kažkodėl šniaũkščia, supykus vaikšto.

                      Petras Cvirka štai rašė (būtent iš šio rašytojo kūrybos taip pat įdėtas pavyzdys): „Vanduo šniaukštė iš žemai nukarusių, sunkių debesų čiurkšlėmis“. Nors mes dabar turbūt vartotume įprastesnį šniokštė.

                      Žodyne yra ir šnaukšti, prie kurio tik vienas pavyzdys: šnaukšt galvoj, toliau kreipiama į žodį šniokšti, kuris vėl turi keletą reikšmių, tapačių ar artimų žodžiui šniaukšti.

                      Bet štai Mažosios Lietuvos enciklopedijoje rašoma, kad „1785 Schnaugsten Andres buvo karališkasis Įsruties apskrities Priekulės valsčiaus valstiečių kaimas su 7 ugniakurais.“ Vadinasi, kaimo pavadinimas, kaip dažnai ir esti Klaipėdos krašte, asmenvardinės kilmės. Taigi, kažkada čia įsikūręs Andrius buvo kažkoks akivaizdžiai lietuvių kilmės (ir turbūt lietuvininkas) Šnaukštas, o kas žino, gal ir Šniaukštas, tik vokiečiai, stropiai surašinėję gyventojus, jų ūkius, sudarinėję žemėlapius, jo pavardę užrašė būtent taip, gal taip ji ir buvo tariama, o gal tik registratorių išgirsta. Tokia kaimo forma pateko ir į Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinyną, kuriuo remiantis 1995 m. gegužės 3 d. buvo priimtas Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos sprendimas Nr. 6 „Dėl Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijos suskirstymo į seniūnijas ir jų ribas“, tokia teikiama ir V. Vitkausko „Vietovardžių žodyne“, tokia įregistruota ir VĮ Registrų centro Adresų registre. Tiesa, savo archyvuose randu ankstesnės Savivaldybės kalbos tvarkytojos Aldonos Vareikienės nemažai atsakymų į Valstybinės lietuvių kalbos inspekcijos paklausimus dėl gyventojų vartojamų kaimų pavadinimų formų. Dėl Šnaukštų tokio oficialaus atsakymo nerandu, bet minimame sprendime prie Dovilų seniūnijos kaimo pavadinimo formos Šnaukštai randu ranka rašytą pastabą Šniaukštai. Matyt, ir tuo metu, kaip ir dabar, šio vietovardžio tikroji forma kėlė abejonių.

                      O kodėl to XVIII amžiaus Andriaus buvo tokia pavardė? Gal dirbo net šniaukšdamas, − kaip naujakuriui ir pridera, taboką augino ir ją šniaukštė, o galiausiai gal ir gyveno apsišniaukštęs. O gal tik jo tėvai, − kaip tik dėl to Andriui šnaukš galvoj – ir atsidūrė Šnaukštuose.  

                                                                                                                                  Daiva Beliokaitė,

                                                                                                               Savivaldybės kalbos tvarkytoja