Už gimtąją kalbą – kaip už Tėvynę ir už gyvenimą…

Viena iš šiuo metu spaudai rengiamų knygų pagal Lietuvos tūkstantmečio minėjimo Klaipėdos rajone programą – „Tremtis ir rezistencija Klaipėdos rajone“. Rimtas leidinys, kuriame pateikiami patikrinti faktai, statistika, atrinkti informatyvūs atsiminimai, pulsuojantys ano žiauraus ir kartu tokio gyvastingo kovos už tūkstantmetes mūsų Tautos vertybes laikotarpio dvasia. Joje – ir keletas faktų apie du iš mūsų krašto kilusius ir mūsų rajone bent kurį laiką gyvenusius, dirbusius kalbininkus– Juozą Laboką ir Zenoną Ūselį (Uselį, Uoselį). Prieš Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną norisi prisiminti juos, sau ir kitiems primenant, kad atgavę Nepriklausomybę vis dar turime daug ką nuveikti, kad atgautume supratimą, kaip iš tiesų turime gyventi, dirbti, kurti, aukotis. Toks supratimas gali ateiti tik per gilesnį istorijos pažinimą ir suvokimą. Neabejoju, kad Sabinos Vinciūnienės kartu su Janina Valančiūte rengiama knyga „Tremtis ir rezistencija Klaipėdos rajone“ tam puikiai pasitarnaus, kaip, beje, ir kiti programos leidiniai, kurių leidybai dar galite paaukoti (platesnė informacija www.klaipedos-r.lt, skyriuje „Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimas Klaipėdos rajone“). 

Juozas Labokas gimė 1905 m. gruodžio 25 d. Medeikių k., Veiviržėnų vls., Kretingos aps. Užaugęs 11-koje vaikų šeimoje pirmąsias raides jis išmoko gimtajame kaime pas daraktorių, vėliau lankė Rietavo ir Švėkšnos progimnaziją. 1922 m. baigęs Švėkšnos progimnaziją įstojo į Kauno kunigų seminariją. Kurį laiką dirbo pardavėju Vėžaičiuose, privačiai mokytojavo. Kunigu netapo, nes, mirus tėvui, teko rūpintis likusiais broliais ir seserimis. Atkakliai siekė mokslo – 1925 m. įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos–filosofijos fakultetą. Dar būdamas studentu pradėjo dirbti pas prof. A. Salį asistentu fonetikos laboratorijoje. Daug rašė kalbotyros klausimais, 1932–1933 m. mokytojavo Kauno jėzuitų gimnazijoje. Dirbo Lietuvių katalikų blaivybės draugijoje, buvo ateitininkas. 1930 m. išleido knygelę „Hiponos vyskupas Šventasis Augustinas“ (Medeikio slapyvardžiu). 1935 m. sudarė ir išleido A. Salio „Lietuvių tarmių kurso užrašus“. Paskelbė straipsnių kalbos klausimais „Gimtojoje kalboje“ „Naujojoje Romuvoje“, „Ryte“, „XX amžiuje“ ir kt. Jo surinkta kalbinė medžiaga panaudota 1938 m. „Botanikos žodynui“. Susirgęs tuberkulioze, gydėsi Panemunės ir Alytaus sanatorijose, – čia dirbo raštvedžiu, buhalteriu, administratoriumi. Pastarojoje buvo ir suimtas. Pasakojama, kad sanatorijos vasarnamių tipo nameliuose kartais nakvodavo partizanai. Su jais Juozas palaikė ryšius nuo 1941 m. Turėjo radijo aparatą, vis klausydavosi iš užsienio perduodamų žinių – tai tuo metu buvo draudžiama ir pavojinga. Nežinia, ar tos, ar kitos priežastys lėmė jo areštą, bet 1946 m. Juozą Laboką suėmė enkavedistai. Savaitę jis buvo kankinamas. Šiurpus aktas apie jo sužalojimą, ypač įsimintina viena eilutė: „viso kūno cianozė (lotyniškai „cianozė“ – „pamėlynavimas“)“, – iš kurios darosi aišku, kaip negailestingai jis buvo kankinamas. 1946 m. lapkričio 9-osios naktį, atvežtas į Alytaus ligoninę, mirė. Palaikus užkasė Alytaus ligoninės darže prie tvoros. Tiksli palaidojimo vieta nežinoma, kaip ir daugelio kitų nukankintųjų. Kaip rašė Juozo Laboko dukterėčios Aušra ir Diana Labokaitės knygoje „Vietoje paminklo Juozui Labokui (1905‒1946)“ norėta ligoninės sodelyje vietą pažymėti, bet jame palaidota ir daugiau žmonių, tad vieną išskirti būtų neteisinga, ir Juozas pats nenorėtų būti išskirtas prieš kitus, tad vietoj paminklo lieka kukli prisiminimų knyga.

Apie Zenoną Ūselį minimoje knygoje savo prisiminimus pateikia jo sesuo, buvusi Veiviržėnų gyventoja Adolina Ūselytė-Labokienė. Trėmimo metu stribai neleido pasiimti nei maisto, nei jokių daiktų – tiesiog plėšė viską iš rankų. Tai buvo 1945 m. Jų šeima gyveno gražioje sodyboje, pačiuose Veiviržėnuose. Valdė 16 ha žemės. Tuo metu brolių ir seserų nebebuvo – vieni pasitraukė į Ameriką, kiti gyveno kitur. Namuose buvo dviese – ji ir sena mama. Brolis kalbininkas Zenonas Ūselis, slenkant frontui, atvežė ir paslėpė kamaroj jau paruoštą spausdinimui lietuvių kalbos žodyno medžiagą. Pats su trimis broliais spėjo pasitraukti į Ameriką. Daugybė prirašytų kortelių buvo sudėtos į dėžes. Išvežus šeimininkus, stribai puolė plėšti turto. Atrado suslėptą žodyno medžiagą, kurią, išvilkę į kiemą, norėjo supleškinti. Jiems tai buvo beverčio šlamšto krūva. Viena laimė, kad tą dieną į Veiviržėnus buvo atvykęs vėžaitiškis mokytojas Ruškys, kuris tiesiog išmaldavo, kad nedegintų, paliktų. Vėliau ši medžiaga pasiekė Vilnių ir vieno kalbininko buvo panaudota lietuvių kalbos žodyno leidimui. Kas konkrečiai tas prisiminimuose minimas „vienas kalbininkas“, nepavyko sužinoti ir Lietuvių kalbos institute, tačiau Zenono Ūselio tarp kitų Lietuvių kalbos žodyno rengėjų pavardė įrašyta kaip „Uoselio“, paminėta, kad jis rašė pirmą ir trečią žodyno tomus. Galbūt daugiau informacijos apie šio kalbininko darbus galima rasti Lietuvių kalbos instituto archyvuose, bet šiuo metu jie dar laukia rimto tvarkymo ir sisteminimo – ne taip lengva atrasti, ko reikia. „Gal kada prieisim ir prie to, – sako man LKI Leksikografijos centro vadovė Zita Šimėnaitė. „Mums labai trūksta talkininkų jūsų krašte rinkti tarminius žodžius, gal norėtumėt pati, gal galėtų kas nors iš mokytojų lituanistų, vyresnių klasių mokinių?“ –  girdžiu viltingą jos klausimą ir mąstau, ar dar ne visi žodžiai surinkti į 20-ies tomų „Didįjį lietuvių kalbos žodyną“… Matyt, ne visi – žodžiai ir žodeliai, žodelyčiai, liudijantys mūsų tautos patirtį, jausmus, jų atspalvius, būsenas, būtį ir buitį. Jei kas susidomėtų šia nauja Lietuvių kalbos instituto programa, prašome kreiptis į Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Ryšių su visuomene skyriaus vyr. specialistę Daivą Beliokaitę tel. 47 08 05, el. p. [email protected]

Pastaba. Adolina Ūselytė-Labokienė – Juozo Laboko brolio Jono žmona. Jie gyvena Gargžduose.

Daiva Beliokaitė 

Nuotraukose: Zenonas Ūselis (sėdi antras iš kairės) su broliais, Adolina Ūselytė-Labokienė su Jonu Laboku savo namuose Gargžduose, Liepų gatvėje.

Veiklos sritys