Gegužės 7-toji – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Ta proga kalbamės su ilgamečiu Savivaldybės tarybos nariu ir keleto knygų autoriumi, pedagogu Albinu Klizu.

Turbūt sutiksite, kad pirmiausia – kalba, − be jos nebūtų nei knygos, nei spaudos. Kaip Jums atrodo pastarųjų metų ir dienų įvykiai, susiję su valstybinės kalbos reikalais?

Balandžio 28 d. mitinge Vilniuje, kur dalyvavo žinomi signatarai ir kiti visuomenės veikėjai, kaip ir daugiausia pastaruoju metu, buvo keliamos valstybinės kalbos vartojimo problemos Vilnijoje – lenkiškame krašte. Aš pritariu, kad visiems Lietuvos piliečiams baigiamasis lietuvių kalbos egzaminas būtų vienodo lygio – juk iš tiesų ypač lenkai yra seni Lietuvos gyventojai, jiems nėra jokia problema lietuvių kalbą mokėti labai gerai – daugelis taip ir moka, o nenoras vienodu lygiu laikyti egzaminą – tai jau politiniai dalykai.

Ar yra, Jūsų nuomone, problemų dėl valstybinės kalbos vartojimo ir jos taisyklingumo tokiame palyginti lietuviškame krašte kaip mūsų rajonas?

Kalbėsiu pavyzdžiais: graži šventė „Vaivorykštės“ gimnazijoje, bet ji prasideda daina anglų kalba. Vienos mokytojos teigimu, mokiniai patys pareiškė, kad dainuos tik angliškai. Šventė buvo skirta ne kokiam nors specialiam užsienio kalbų renginiui, todėl tokio pasirinkimo niekaip nepateisinu. Bet ko norėti, jei praėjusių metų „Dainų dainelėje“ iš 32 numerių – daugiau kaip pusė − dainos anglų kalba. Nebesistebi ir tuo, kai įeini į kirpyklą ir pamatai plakatą, kuriame angliškai giriamos blondinės ir jų šukuosenos.

Mano buvęs dėstytojas, akademikas, kalbininkas Zigmas Zinkevičius sakė, kad lietuvių kalba tampa literatūros tarnaitė, todėl 30 proc. abiturientų lietuvių kalbos baigiamojo egzamino rezultatai yra prasti.

Vis dar atsiranda įmonių pavadinimų anglų kalba, kurios niekuo nesusijusios su užsienio juridiniais asmenimis. Taip neturėtų būti, bet Registrų centras registruoja ir tokius. Čia jau teisinio reglamentavimo spragos. Dėl to daug angliškų užrašų, kurie įteisinti kaip prekių ženklai, − figūruoja ir kaip viešieji užrašai, nors angliški viešieji užrašai pagal galiojantį įstatymą galėtų būti rašomi tik pagrečiui su lietuviškais.

Niekaip nepatvirtinamas naujas Valstybinis kalbos įstatymas (šiuo metu galiojantis – 1995 m.), kurio projekte įtrauktos aiškesnės ir išsamesnės nuostatos dėl viešųjų užrašų, internetinės erdvės tekstų taisyklingumo ir kt.   

Apskritai, mūsų valstybės valdžia per mažai skiria dėmesio humanitarinei kultūrai, kuri ir prasideda nuo kalbos, logiško, taisyklingo ir aiškaus kalbėjimo. Turbūt dėl to ir valstybėje daug netvarkos.

O kokia jums atrodo politikų kalba? Juk turbūt svarbu ne tik tai, kad jie tiesą sakytų, bet ir taisyklingai ją tartų?

Nekalbėsiu apie Seimo narius, iš kurių mes turėtume imti pavyzdį, bet skaudu, kad kolegos Savivaldybės tarybos nariai per daugybę metų neišmoksta taisyklingai kirčiuoti tokių žodžių kaip projektas, momentas, departamentas ir pan. Nemažai vartojama netaisyklingos darybos žodžių, netgi tokių kaip „daleisti“, svetimybių ir svetimų mūsų kalbos sandarai pasakymų, pavyzdžiui, „turėjome gerą laiką“ (vietoj „gerai praleidome laiką“) ir pan.  

Žmonės vis mažiau skaito knygų – turbūt dėl to mūsų kalba dar labiau darosi skurdesnė. Ar manote, kad yra veiksnių, kurie galėtų šią padėtį pakeisti?

Protingas jaunimas daug skaito internete – ir knygas, ir straipsnius, juos komentuoja, taigi interaktyviai dalijasi mintimis, idėjomis − ir tai yra gerai.

Lankausi naujų knygų aptarimuose J. Lankučio viešojoje bibliotekoje – ateina ne tik pagyvenusių žmonių, bet ir vienas kitas jaunesnis – žinoma, mažoka, bet aktyviai skaitančių niekad ir nebuvo daug. Svarbu, kad mūsų visuomeninį ir politinį gyvenimą formuotų tie, kurie daug skaitė ir skaito protingų knygų. Ir ne tik jas skaito, bet ir permano. Juk taip pasakyta ir mūsų pirmojoje lietuviškoje knygoje – Mažvydo „Katekizme“.   

Turbūt svarbu ne vien skaityti knygas, bet ir dar ką nors veikti, kas mus ugdytų kaip bendruomenės narius?

Labai gerai, kad šiemet Seimas 2013-uosius paskelbdamas Tarmių metais suaktualino tai, kas jau negrįžtamai prarandama – mūsų tarmes, per kurias išreiškiame savastį, tai kas mums brangiausia. Puikus renginys neseniai vyko J. Lankučio viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriuje, kur „Minijos“ progimnazijos pradinių klasių mokiniai, parodę, kaip jie moka tarmes, atskleidė, kad palaiko stiprų ryšį su seneliais, gyvenančiais kaime.

Žinoma, būtų galima minėti ir daug kultūros centrų, ypač Dovilų etninės kultūros centro, Gargždų krašto muziejaus ir jo filialų renginių, kurie atkuria ir perteikia daug įdomių dalykų per dainą, teatro meną ir kitokią kūrybą. Tai suartina žmones, verčia žvelgti giliau.

Šiemet taip pat minime ir 1863-iųjų metų sukilimo 150-ąsias metines. Spaudos draudimo laikotarpis pažadino nepaprastas mūsų tautos galias, atvedusias prie tautinės valstybės sukūrimo. Ar, Jūsų nuomone, dabarties kartos tinkamai tai suvokia ir įvertina?

1863 m. sukilimas, spaudos draudimo laikotarpis iki 1904-ųjų metų ir šio draudimo pasekmės, priartinusios mūsų tautą prie savo valstybės sėkmingo atkūrimo – įrodymas, kokia svarbi yra humanitarinė kultūra valstybės formavimo procesuose. Nepaprasta yra tai, kad ir visai paprastas žmogus kartais už kalbos, knygos, o kartu ir kultūros išsaugojimą gali aukoti gyvybę – kaip tai darė knygnešiai spaudos draudimo laikotarpiu, – o daugelis iš jų ir buvo kilę iš paprastų kaimo žmonių. Jų ir visos šviesios Lietuvos dėka tvėrėsi  ekonomiškai stipri valstybė. Taigi be humanitarinės kultūros suvokimo ir jos priartinimo prie didžiosios visuomenės dalies neįmanomas ir ekonominės gerovės kūrimas. Kitaip tariant – be dvasinių vertybių ir materialinės tampa bevertės.

Jaunajai kartai, ypač mūsų krašto mokiniams, keliaujantiems tais pačiais keliais takais ir keliais, kuriais keliavo ir knygnešiai, labai svarbu suvokti, kad herojai – ne vien Holivudo filmuose, bet ir savame krašte, tolimesnėje ir artimesnėje praeityje, jų reikia ir dabartyje…

Kalbėjosi Daiva Beliokaitė