Paskutiniame praėjusių metų „Gimtosios kalbos“ numeryje dr. Laimutis Bilkis straipsnyje aptaria Vietovardžių metų prasmę, pasidžiaugdamas, kad ne tik šiai progai skirtų renginių, bet ir kitų vietos vardų įženklinimo būdų rasta: numatyta sukurti įvairiose šalies vietose vietovardžių žemėlapius, išnykusius kaimus įamžinti atminimo ženklais, rengti vietovardžių rinkimo ir kraštotyros ekspedicijas, parodas ir kt. Daug tokių priemonių įgyvendinta dalyvaujant ir prisidedant valstybės ir savivaldybių institucijoms, bendruomenėms, organizacijoms ir privatiems rėmėjams.

Mūsų rajone taip pat buvo įvairiausių renginių, skirtų Vietovardžių metams, įamžinti išnykusius vietovardžius materialiais atminimo ženklais iniciatyvų nebuvo girdėti, tačiau išnykusių arba nedidelių, jau nykstančių vietų vardais pavadinta nemažai gatvių.

Geografės Filomenos Kavoliūtės knygoje „Žemė prašo nepamiršti vardų“ suregistruoti sovietmečiu panaikinti kaimų pavadinimai pagal savivaldybes. Kaip visoje Lietuvoje, taip ir mūsų rajone buvo keletas kaimų (ir jų vardų) naikinimo vajų. 1983 m. panaikinta 17 kaimų vardų, 1989 – 7. Deja, kaimai kartu su vardais naikinami ir toliau nebelikus gyventojų,  ̶  todėl ir 2018 m. rajone panaikinti 5 kaimai.

Beveik visi minėtu laikotarpiu knygoje išvardinti išnykusių ir panaikintų kaimų pavadinimai įamžinti gatvėvardžiuose: Kretingalės seniūnijoje Anaičių, Laukžemių, Nemirsetos, Paupalių, Urbikių, Veiviržėnų seniūnijoje Arvydiškių, Beinoriškių (Lamsodžio kaimo pavadinimas dar nesuteiktas jokiai gatvei), Vėžaičių seniūnijoje Baltkalnio ir Voveriškių (dar nesulaukė gatvės vardo kadaise buvęs Paalančio kaimai), Priekulės seniūnijoje Dituvėlės, Dauparų-Kvietinių seniūnijoje – Cirulių (neįamžintas Skrandžių kaimo pavadinimas), Endriejavo seniūnijoje – Anužių (dar laukia savo eilės gražūs išnykusių Daubakių, Mikų ir Žalakiškės kaimų vardai), Sendvario seniūnijoje – Mostaičių ir Karališkių (neįmažintas Glušių pavadinimas).

Gatvėms teikti ne tik minimu laikotarpiu, bet ir dar anksčiau mirusių kaimų vardai – Milkurpių (Agluonėnų seniūnijoje), Gerviškių (Dovilų seniūnijoje) ir kiti. Taip pat Sendvario seniūnijos kaimų gatvėms daug suteikta ir toliau teikiami Karaliaučiaus krašto lietuviški (baltiški) pavadinimai.

Gatvėms suteikiami ne tik išnykusių ar nykstančių kaimų, bet ir upių, miškų vardai. Visada laukiame pasiūlymų (juos galima teikti per seniūnijas). Dar nevėlu organizuoti ir vietovardžių rinkimo ekspedicijas mokiniams – svarbūs ne tik kaimų, upelių ir upelių, bet ir pievų, daubų, kalvelių pavadinimai, kuriuos dar gali prisiminti senieji gyventojai.

Dr. Kęstutis Bilkis rašo, kad kalbant apie lietuvių vietovardžius minėtinas jų senumas, archajiškumas. Lietuviai ir jų protėviai dabartinėse teritorijose gyveno sėsliai kelis tūkstančius metų, su kitomis tautomis pradėjo kontaktuoti palyginti vėlai, todėl dauguma vietovardžių, ypač vandenvardžių, nuo priešistorinių laikų išsaugojo indoeuropietiškos prokalbės šaknis, pavyzdžiui, iš mūsų rajono upių – Danė. Kai kurie kaimų pavadinimai liudija, kokių tautų gyventa, pvz., Mozūriškė (mozūrai). Dauguma kaimų kilę iš asmenvardžių ir padeda atrasti jau išėjusių giminių šaknis mūsų krašte – kaip Kantvainų kaimo pavadinimas padėjo atsekti, jog būtent čia gyventa Imanuelio Kanto protėvių.

„O kas gi sudaro valstybę? – klausia geografė Filomena Kavoliūtė.  ̶ Tai teritorija, bendruomenės ir tos valstybės vardas, o lokaliai tai mažos teritorijos, mažos bendruomenės ir jų vardai. Kai bendruomenė išnyksta, vardas dar kurį laiką išliekaVardas yra tarsi dvasinio lauko dalis, egzistuoja kaip atskiras klodas. Jo nematyti, bet pakalbinus žmones daug galima sužinoti.“

Taigi Vietovardžių metams pasibaigus nepamirškime atrastų ir iš naujo ištartų senųjų mūsų vietų vardų, o leiskimės į naują kelionę pažindami senuosius vietų vardus, suteikime jiems naują gyvenimą pavadindami ne tik naujas gatves, bet ir įvairias bendrijas, organizacijas, įmones ir gaminius…