Labiausiai, ko norisi palinkėti prasidedančiais metais – paprastos, aiškios kalbos. Neapsunkinkime vieni kitų, nedaugžodžiaukim, neįmantraukim, − taip neparodysim savo išprusimo, greičiau – sunervinsime klausytojus.

Dažniausiai daugžodžiaujame lengvai pamiršę, kad vietoj gremėzdiško keliažodžio pasakymo jau turime lietuvišką sklandų atitikmenį, kartais norėdami ką nors ypač pabrėžti, − vėlgi pamiršę, kad sviestas sviestuotas niekam neskanus.

Daugžodžiaujama kartais ir rimtuose leidiniuose. Štai praėjusių metų „Gimtosios kalbos“ paskutiniame numeryje Aušra Rimkutė recenzuodama Gražinos Matulienės vadovėlį „Šeimos psichologija“ pateikia keletą pavyzdžių ir jų taisymų, kaip vieną ar kitą dalyką galima pasakyti paprasčiau: asmeninio pobūdžio (− asmeniniai) pokyčiai; masinės informacijos ir komunikacijos priemonės (− žiniasklaida).

Nereikia daugžodžiauti ir reikalų raštuose. To iš mūsų reikalauja netgi  Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymas ir šio įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai.

Todėl geriau nerašinėkime informacija apie darbų vykdymo atlikimą, kai norime informuoti tiesiog apie darbus. O, pavyzdžiui, ataskaitų pildymo veiksmus galime pakeisti tiesiog atsiskaitymu. 

Šiemet pagyvenkime Kristijono Donelaičio, švenčiančio 300 metų sukaktį, taupiu, gal šiurkščiu, bet teisingu būrišku žodžiu:

Tu, nenaudėli! dėl ko taip iškeli nosį?

Ar jau užmiršai, kaip pernai, piemeniu būdams,

Ožkas ir kiaules glūpas pas Blėberį šėrei

Ir su vyžoms kaip glūps vaiks į baudžiavą traukeis?

O pagyvenę – ir nepamirškime.

-db-