Apie seniūniją

Seniūnijos centras – Vėžaičių miestelis. Tai sena gyvenvietė, istoriniuose šaltiniuose minima nuo XVI amžiaus. Miestelio istorija skaičiuojama nuo 1561 metų, kai kaimui buvo suteikta privilegija su apribojimais. Gyvenvietė yra už 5 km į rytus nuo Gargždų, prie senojo Žemaičių plento. Jos kraštovaizdį paįvairina pratekančių dviejų Minijos intakų – Skinijos ir Gerdaujos upelių vingiai. Vėžaičių kaimo, XVIII amžiaus pabaigoje tapusio bažnytkaimiu, istorija neatsiejama nuo Vėžaičių dvaro, nulėmusio gyvenvietės augimą, istorijos. Dvaro klestėjimo ir nuosmukio periodai turėjo tiesioginės įtakos gyvenvietės socialinei-ekonominei raidai, nes iki pat XX amžiaus pradžios dvaro sodybos užstatymas sudarė Vėžaičių gyvenvietės užstatymo branduolį. Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. vyksta žemės reforma, kurios metu išparceliuota didžioji dalis dvaro, dalis dvaro žemės, sugriauti ir sunaikinti kai kurie pastatai. Intensyvi pokario gamybinė ir mokslinė-tiriamoji žemės ūkio veikla lėmė, kad Vėžaičių gyvenvietė labiausiai išsiplėtė nuo XX amžiaus pradžios. Vėžaičių istorinė raida plačiai nušviesta istorikės J. Valančiūtės 2010 m. išleistoje knygoje „Vėžaičiai – istorinė apybraiža“. 2011 m. sukurtas miestelio herbas (dailininkas R. Rimkūnas).

Vėžaičių seniūnijoje iš 31 kaimo buvo ištremti 562 gyventojai. 52 gyventojai mirė tremtyje (Krasnojarsko krašte mirė 35, Irkutsko srityje 4, Komijos ASSR 6, Permės srityje 3, Tomsko srityje 4).

Lankytinos vietos ir kultūros paveldo vertybės – saugomi kultūros paveldo paminklai – Kalniškės, Maciuičių, Gerduvėnų, Lapių piliakalniai. Pietrytiniu Lapių kaimo pakraščiu teka Žvelsos upė su rytiniu intaku Trumpe. Prie Žvelsos upės dauboje glaudžiasi Lakštingalų slėnis – įvairių švenčių vieta. Žvelsėnų senovės gyvenvietė.

Vakaruose seniūnijos teritorija ribojasi su Minijos upės senslėnio kraštovaizdžio draustiniu. Vaizdingas Minijos upės slėnis yra pamėgta baidarių turizmo vieta, veikia kaimo turizmo sodybos. Seniūnijoje yra poeto Butkų Juzės gimtinė Pažvelsio kaime, Kryžius su Rūpintojėlio bareljefu ir religiniais simboliais Tilvikų kaime, Vėžaitynės fašizmo aukų I ir II vieta-kapinės (žydų žudynių vieta ir kapas), Vėžaičių buvusio Volmerio dvaro sodyba su parku, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Vėžaičių filialas ir jame atidaryta Kalkinimo mokslinio muziejaus parengta ekspozicija, atskleidžianti Vėžaičių istorinės praeities fragmentus, Vėžaičių Šv. Kazimiero Išpažinėjo katalikų bažnyčia, kuri buvo pastatyta 1784 m. grafo Kazimiero Volmerio.

Seniūnijoje yra dvi pagrindinės mokyklos – Vėžaičių ir Lapių, Vėžaičių kultūros centras.

Seniūnijoje įsikūrusios 8 kaimų bendruomenės: Antkopčio, Girininkų, Brožių, Lapių, Tilvikų, Vėžaičių, Ežaičių, Maciuičių-Kalniškės, kurios suaktyvino seniūnijos gyventojų kultūrinę, socialinę veiklą. Bendruomenės ruošia projektus, organizuoja pavasarines talkas, gražina ir puoselėja savo gimtąjį kampelį. Taip pat nepalieka ir savo gyventojų nelaimėje.

Vėžaičių seniūnija yra suskirstyta į 12 seniūnaitijų.

Apie herbą

Vėžaičių seniūnija, į kurios sudėtį įeina 33 kaimai su Vėžaičių, Maciuičių, Lapių, Girininkų, Antkopčio, Tilvikų stambesnėmis gyvenvietėmis, apima 16 050 ha plotą. Vėžaičių seniūnijoje gyvena apie penkis tūkstančius gyventojų. Seniūnija ribojasi su Gargždų miestu, Veiviržėnų, Endriejavo, Dovilų seniūnijomis.

Seniūnijos herbas patvirtintas 2011 m. birželio 28 d. Lietuvos Respublikos prezidento dekretu Nr. 1K-744.